Dabar jau baigęs ir antrąją kadenciją Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus 2001 metų rugsėjo 11-ąją su oficialiu vizitu buvo atvykęs į JAV ir viešėjo Vašingtone.
Tądien keturis keleivinius lėktuvus užgrobę teroristai įsirėžė į Pasaulio prekybos centro bokštus Niujorke ir Pentagono pastatą JAV sostinėje.
– Kokios mintys kyla atėjus 15-osioms kruvinųjų įvykių metinėms? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo prezidento V.Adamkaus.
– Pirmiausia atgyja patirti išgyvenimai, užplūsta liūdni jausmai. Rugsėjo 11-osios vaizdai dar taip ryškiai iškyla atmintyje, kad net sunkiai galiu patikėti, jog prabėgo jau 15 metų.
Tą dieną Vašingtone rengiausi suplanuotam susitikimui su tuomet dar tik pusmetį JAV prezidento pareigas ėjusiu George’u Bushu.
Mūsų tuometinis ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas derino su Baltaisiais rūmais tikslų laiką, kada mums reikės atvykti.
Vizito darbotvarkė buvo netgi kiek perkrauta – tomis dienomis nuo ryto iki vakaro susitikinėjau su Senato ir Atstovų Rūmų nariais, įvairių JAV visuomeninių organizacijų delegacijomis.
Rugsėjo 11-osios rytą viešbutyje „Wyndham“, kuriame apsistojau, pusryčiavau su Amerikos žydų organizacijų atstovais.
Prisimenu – iš ryto pažvelgęs pro langą apsidžiaugiau, kad diena žada būti giedra ir šilta: švietė tiesiog vasariškai vaiski saulė. Alma liko pusryčiauti viešbučio apartamentuose, o aš su mūsų delegacija nusileidau į restoraną.
Po maždaug valandą trukusio pokalbio, spėjus paspausti ranką paskutiniam pašnekovui, prie manęs priėjo man paskirtos amerikiečių apsaugos vadovas ir tyliai pasakė: „Kilo rimtų problemų. Turime pakilti į jūsų apartamentus.“
Sunerimau, kokių čia staiga galėjo kilti problemų, bet nekamantinėdamas apsaugininko liftu pakilau į apartamentus. Vos įžengęs į kambarį išgirdau įjungto televizoriaus garsus. Pamačiusi mus Alma pašoko nuo kėdės ir sušuko: „Dieve, kas darosi!“
Jai pasakojant, kad vos prieš 15 minučių į Pasaulio prekybos centrą Niujorke įsirėžė lėktuvas, mačiau, kaip šalia dūmų apgaubto dangoraižio pasirodo didžiulis „Boeing“ ir skrenda tiesiai į antrąjį bokštą, – tvoksteli milžiniški liepsnų liežuviai, išvirsta dūmų kamuoliai. Stovime nustėrę ir netikime savo akimis.
Mums svarstant, ką tai reiškia, spėliojant, kad gal prasidėjo dar neregėto masto teroristinis karas, ateina žinia, jog trečias lėktuvas rėžėsi į JAV gynybos ministerijos – Pentagono – pastatą Vašingtone.
– Tikriausiai tai įvyko nelabai toli nuo jūsų viešbučio. Galbūt net išgirdote sprogimo garsus?
– Mūsų viešbutis nuo Pentagono nutolęs vos per kilometrą, bet kažkodėl nieko neišgirdome.
Gal gera garso izoliacija, nuolatinis didžiulio miesto gausmas ir garsiai veikiantis televizorius nuslopino sprogimo trenksmą. Bet staiga per televiziją išvydome degantį Pentagoną.
Tuoj pat pasirodė apsaugininkai ir paprašė nusileisti į viešbučio požemines patalpas, nes jie gavo žinių, kad dar vienas teroristų užgrobtas lėktuvas skrenda Vašingtono link.
Tai buvo tiesa. Vėliau paaiškėjo, kad tas teroristų rankose atsidūręs „Boeing“, pasipriešinus keleiviams, sudužo netoli Pitsbergo.
Viešbučio rūsyje tarnautojai mums atnešė televizorių, ir prilipę prie ekrano toliau stebėjome tiesiogines transliacijas. Nustėrę žiūrėjome, kaip virsta ne kartą matyti Niujorko dangoraižiai.
Atrodė, kad Pasaulio prekybos centro bokštai ne griuvo, o tarsi ištirpo ir susmego nuo ugnies kaip šokoladiniai, lydėsi metalo konstrukcijos.
Po geros valandos JAV protokolo tarnyba pranešė, kad padėtis kontroliuojama ir jau galime pervažiuoti į Lietuvos ambasados patalpas, nes ten negresia joks pavojus, o prieš centre esančius viešbučius gali būti surengta ataka.
Ambasadoje praleidome kelias valandas telefonu nuolat palaikydami ryšį su Lietuva. Jau vakarop mums buvo pasiūlyta grįžti nakvynės į viešbutį, kurį saugumo tarnybos patikrino ir neaptiko jokių sprogmenų. Ten vėl neatsitraukėme nuo televizoriaus.
Žiūrėdami reportažus prisiminėme Antrojo pasaulinio karo išgyvenimus, tarsi būtų grįžę anie laikai – vėl griūvantys pastatai, liepsnos, bėgantys iš siaubo paklaikę žmonės, kraujas.
Alma, stebėdama visą horizontą aplink griūvančius Pasaulio prekybos centro pastatus apgaubusius dūmų debesis, šūktelėjo, kad jai net jie atrodo kruvini.
– Viešbutyje jautėtės saugūs?
– Nepatyrėme nė menkiausio nesaugumo jausmo – juo labiau baimės. Apėmė tik slogus liūdesys dėl milžiniško aukų skaičiaus.
Vašingtone iš viso nebuvo justi jokios panikos.
Tiesa, buvo uždarytos įstaigos, žmonės išsivažinėjo į namus. Baltųjų rūmų prieigos buvo visiškai uždarytos transportui, o pėstieji buvo praleidžiami tik policijai išsiaiškinus kelionės tikslą.
Grįžtant į viešbutį buvo matyti, kad gatvės neįprastai tuščios, visur gausu policijos, nacionalinės gvardijos kariškių. Mūsų apsauga akimoju buvo sustiprinta – kortežas papildytas dar keliais specialiųjų tarnybų automobiliais.
Į neįprastą situaciją pakliuvo Alma, kai panoro man nupirkti skutimosi kremo ir pasiteiravo, ar galėtų nueiti į čia pat, už kampo, esančią parduotuvę.
Apsauga neprieštaravo, bet ji sakė pasijutusi labai keistai, kai jai, įpratusiai visur vaikščioti vienai, tuos kelis žingsnius teko eiti drauge su ją apstojusiais augalotais vyrais.
Mums susidarė įspūdis, lyg būtų nuspaustas koks mygtukas ir visos tarnybos ėmė veikti tiksliai kaip šveicariškas laikrodis pagal iš anksto parengtą planą.
– Tačiau vizito darbotvarkė turbūt sugriuvo?
– Žinoma, iškart supratau, kad mano kelionės programa žlunga, nes susidariusioje situacijoje Vašingtonui jau negalėjo rūpėti santykių su Lietuva aptarimas.
Paprašiau ambasadorių V.Ušacką informuoti Baltuosius rūmus, kad ketinu nutraukti vizitą. JAV atstovai tam pritarė. Tačiau kilo klausimas, kaip išskristi, nes visi oro uostai buvo uždaryti.
Netrukus sulaukėme pasiūlymo iš Baltųjų rūmų: iki Reikjaviko mus gali nuskraidinti JAV karinių oro pajėgų laineris, o iš ten į Vilnių sugrįžtume jau Lietuvos lėktuvu.
Išskridome iš karinio Andru oro uosto. Skridome labai greitai, kaip pasirodė, greičiau nei įprastu keleiviniu reisu.
Lėktuvas, nors ir karinis, priklausė Baltiesiems rūmams ir buvo stulbinamai prabangus. Kariška jame buvo tik tai, kad aptarnavo kariškiai, o tiek valgis, tiek gėrimai nė iš tolo nepriminė kareivių davinio, tačiau tai mums mažiausiai rūpėjo.
Niekada nepamiršiu vaizdo, kurį išvydome pro lėktuvo iliuminatorius skrendant palyginti neaukštai virš Niujorko – lyg kokie pamėkliški griaučiai stūksojo išsilydžiusios, išsiklaipiusios sugriuvusių Pasaulio prekybos centro dangoraižių milžiniškos metalo konstrukcijos.
– Kodėl nuo šios teroristų atakos JAV prabėgus 15 metų terorizmas tik dar labiau išplito pasaulyje?
– Rugsėjo 11-osios teroro aktai, sakyčiau, pradėjo XXI amžiaus terorizmo bangą.
Tada pasaulis dar deramai nesuvokė, kas įvyko ir kuo tai virs ateityje. Dabar jau aiškiai matome, kad šio amžiaus terorizmas prisidengė religiniu fanatizmu, o tai ypač pavojinga teroro forma.
Man tai kelia didžiulį nerimą. Kai teroras vykdomas dėl politinių ar socialinių reikalavimų, dar galima šalinti priežastis, kurios tampa jo šaltiniu.
Tačiau kaip suvaldyti Afrikoje, Viduriniuose Rytuose, kitur Azijos žemyne religiniu fanatizmu prisidengusį terorizmą, kuris dabar užplūdo Vakarų šalis? Juk savo gyvenimo būdo, krikščioniškosios civilizacijos neatsisakysime, Europos ir Amerikos moterys neims dengti galvų, kad įtiktų islamo religiniams fanatikams.
Iš Afrikos ir Azijos į Vakarus plūstančių žmonių srautai jau sukėlė didžiulę politinę įtampą Europos Sąjungoje. XX amžiuje per du pasaulinius karus žuvo milijonai žmonių, buvo išnaikintos ištisos tautos ir socialinės grupės, o XXI šimtmetyje, kai jau atrodė, kad pasaulis pagaliau išmoko taikiai sugyventi, suvešėjo terorizmas.
Aš pasikartosiu – šio protrūkio pradžia ir buvo rugsėjo 11-osios teroro aktai. Dabar taip pat sugriauti ištisi miestai, jau žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, tik virš šių griuvėsių ir kraujo klanų plaikstosi ne nacizmo ar komunizmo, o religiniu fanatizmu prisidengusių teroristų vėliavos.
Bijau, kad ateityje gali būti net dar baisesnių pasekmių.
– Ar iš viso įmanoma išnaikinti terorizmą?
– Dažnai apie tai svarstau, bet nežinau atsakymo į šį klausimą ir turbūt niekas nežino.
Gal iš pradžių politikai, saugumo analitikai deramai neįvertino padėties ir terorizmo banga iš Vidurinių Rytų bei Afrikos persimetė ir į Europą, o tam nebuvo pasirengta.
– Vis dėlto po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tarptautiniam terorizmui nepavyko surengti JAV naujų labai didelių išpuolių. Gal ten geriau dirba specialiosios tarnybos?
– Iš tiesų JAV labai sustiprino žvalgybą, masinių susibūrimo vietų apsaugą.
Tačiau lieka nesunaikinti terorizmo židiniai Viduriniuose Rytuose, Afrikoje, ir dabar teroras nepaliaujamai plinta pirmiausia į Europą.
Dar nerasta būdų, kaip susidoroti su šia grėsme, nes įprasti kariniai veiksmai čia nepadės.
