Rusija turi daug teisėsaugos organų. Kiekvienas jų nori išsiskirti iš kitų ar suvesti sąskaitas, dėl to kartkartėmis į viešumą iškyla neįtikėtini valstybės pareigūnų nusikaltimai. Pastarieji, žinoma, negrįžtamai išpurvina valstybininkų mundurus.
Dmitrijaus Zacharčenkos byla atsirado dėl tos pačios priežasties. Vidaus reikalų ministerijos Kovos su korupcija vyriausiajai valdybai vadovaujantis pulkininkas šią savaitę buvo suimtas.
Kas jį įskundė – neaišku, tačiau Federalinė saugumo tarnyba (FST), gavusi operatyvinės informacijos, skubėjo nutverti eilinį savanaudį policininką, imantį 7 milijonų rublių (95,5 tūkst. eurų) kyšį.
Suma atrodė nemaža, bet pagal Rusijos kyšininkavimo standartus tikrai ne stebinanti.
Mat D.Zacharčenkos postas valdyboje buvo svarbus: baudžiamąją bylą galėjo iškelti, o galėjo ir nutraukti.
Kitaip tariant, tai buvo postas, traukiantis nešvarius pinigus.
Vis dėlto sumos, kurias pareigūnai rado D.Zacharčenkos slėptuvėse, buvo daug labiau pribloškiančios – nešvarius pinigus, kuriuos slėpė su korupcija turėjęs kovoti pareigūnas, teko vežti karučiais.
Nežinojo, iš kur pinigai
Vyrui suimti ir kratoms atlikti FST pasitelkė net 30 operatyvinių darbuotojų iš įvairių tarnybos padalinių, Rusijos tyrimų komiteto ir Vidaus reikalų ministerijos Vidaus saugumo vyriausiosios valdybos.
„Suvarė žmones iš įvairių tarnybų, kad niekam nekiltų noro į kišenę įsimesti kokį atliekamą banknotėlį“, – juokavo vienas kratos dalyvių.
Juokai liovėsi, kai su 7 milijonų rublių kyšiu suėmę D.Zacharčenką, jo automobilyje operatyviniai darbuotojai rado dar 15 milijonų rublių (204,5 tūkst. eurų).
Apieškojus pulkininko butą ir du jo tėvo būstus nieko nebuvo rasta.
Užtat jo sesers bute operatyvininkai aptiko specialų kambarį, įrengtą kaip aukščiausio apsaugos lygmens banko seifą.
Būtent ten rastas toks grobis, kokio nesitikėta: 1,2 tūkst. kilogramų grynųjų pinigų – 2 mln. eurų ir 120 mln. dolerių (106,7 mln. eurų) užantspauduotose banko paketėliuose. Perskaičiavus į rublius, visas laimikis sudaro apie 8 milijardus.
Dar po keturių dienų pasklido informacija, kad iš D.Zacharčenkos buvo paimti Šveicarijos bankų „Rothschild Bank“ ir „Dresdner Bank“ Ženevos filialo šešių sąskaitų dokumentai.
Įdomu tai, kad pinigus ten padėjo pulkininko tėvas – kuklus 53 metų kaimo mokytojas.
Bendra sąskaitų suma sudarė apie 300 milijonų eurų – daugiau nei 22 milijardus rublių.
Tai reiškė, kad su korupcija neva kovojęs policijos pulkininkas pasiekė visos Rusijos rekordą pagal kriminalinių pinigų sumą.
Tiesa, D.Zacharčenka atsisakė pripažinti, kad tai jo pinigai, ir FST pateikė įvairių paaiškinimų: nuo „aš tik paėmiau pasaugoti“ iki „net nežinau, iš kur jie atsirado“.
Tiesa, pareigūnas teismo paprašė jo areštą pakeisti 70 mln. rublių (954 tūkst. eurų) užstatu, nors oficialios jo praėjusių metų pajamos siekia 3 milijonus rublių (apie 41 tūkst. eurų). FST tada suprato, kad dar ne visos slėptuvės surastos.
Pinigai – ne pareigūno?
Pulkininkas pateko už grotų – jam buvo pateikti kaltinimai pagal 3 Baudžiamojo kodekso straipsnius: dėl piktnaudžiavimo tarnybiniais įgaliojimais, taip pat trukdymo įgyvendinti teisingumą ir atlikti išankstinį tyrimą bei kyšių ėmimo.
Dabar tyrėjams teks nustatyti, iš kur pinigai, už ką gauti, kokiems tikslams buvo saugoma tiek daug grynųjų.
Kol kas manoma, kad tai – „Nota Bank“ pinigai. Bankas aptarnavo Rusijos gynybos ir pramoninio komplekso įmones, taip pat valstybines kompanijas „Rostech“ ir „Almaz-Antey“.
Prieš metus iš banko buvo atimta licencija ir tuomet iš jo be pėdsakų dingo 26 mlrd. rublių (354,6 mln. eurų). Dabar, regis, jų dingimo pėdsakai išryškėjo.
Politologas Stanislavas Belkovskis įsitikinęs, kad D.Zacharčenkos slėptuvėse aptikti grynieji pinigai buvo ne asmeninė, bet bendra kasa, kuri priklausė ne kriminaliniam, o veikiau politiniam pasauliui.
„Tai nebuvo asmeniniai pulkininko pinigai – tokia suma nesuvokiama blaiviu protu. Tai pinigai kažkokios jėgos grupuotės, kuriai jis priklauso“, – sakė politologas.
S.Belkovskio nuomonei pritaria jėgos žinyboms artimi ekspertai. Pagal jų versiją, „juodąjį kasininką“ D.Zacharčenką pakišo kiti jėgos struktūrų – iš konkuruojančios grupės – atstovai.
Savo ruožtu grupuotė, kuriai priklausė D.Zacharčenka, anksčiau ar vėliau gali suduoti atsakomąjį smūgį ir tuomet paaiškės, kad koks nors kitos įstaigos – prokuratūros, Tyrimų komiteto, FST, muitinės arba kitos žinybos – pareigūnas yra pogrindinis milijardierius.
Pateikė klausimus lyderiui
Žinomas Maskvos žurnalistas Aleksandras Minkinas laikraštyje „Moskovskij komsomolec“ išspausdino laišką prezidentui Vladimirui Putinui su klausimais.
„Pirmasis klausimas: jei pulkininkas iš viso turėjo 8 milijardus rublių grynaisiais, tai kiek, gerai paieškojus, gali turėti policijos generolai?
Antrasis: Rusijos muitinės viršininkas irgi turėjo krūvą pinigų, sudėtų į batų dėžutes, kilogramą sveriantį aukso luitą, o suimti Rusijos gubernatoriai turėjo ne mažiau nei po milijardą rublių.
Koks likimas ištinka krūvas šlamančiųjų juos parodžius per televiziją? Kažkaip nebuvo girdėti, kad juos būtų išdaliję tautai arba bent jau atidavę ligoninėms.
Trečiasis: ar policijos pulkininkas galiausiai papasakos, su kuo dalijosi gautais kyšiais?
Juk tai lemia ne jo ištikimybė draugams, o ryžtingumas tų, kurie atliks apklausą. Ko jie siekia: nugalėti korupciją ar kitur nukreipti pinigų srautus?“ – Rusijos lyderio klausė A.Minkinas.
Prezidentas, žinoma, neatsakė. Jo atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad D.Zacharčenkos atvejis stebina dėl rastų pinigų kiekio, bet tai – akivaizdus patvirtinimas, jog šalyje kovojama su korupcija.
Baudžia ne visus
Šie Kremliaus žodžiai skamba neįtikinamai. Gal dėl to, kad prieš pusantrų metų tą pačią Vidaus reikalų ministerijos Kovos su korupcija vyriausiąją valdybą sudrebino įstaigos viršininko generolo leitenanto Deniso Sugrobovo ir jo pirmojo pavaduotojo generolo majoro Boriso Kolesnikovo areštai.
Abu generolai buvo kaltinami valdyboje sukūrę organizuoto nusikalstamumo grupuotę. Ar jai priklausė pulkininkas D.Zacharčenka, nėra žinoma.
D.Sugrobovo teismas dar neįvyko, o B.Kolesnikovas tyrimo pradžioje iššoko per Rusijos tyrimų komiteto langą.
D.Zacharčenka veikiausiai buvo vienas iš kandidatų į laisvą krėslą: jis priklausė Vidaus reikalų ministerijos Ekonominio saugumo tarnybos veteranams ir dirbo valdyboje P (pramonė. – Red.), prižiūrėjo vartojimo rinką, buvo paaukštintas iki Ekonominio saugumo ir kovos su korupcija valdybos viršininko pavaduotojo, pastaruoju laiku ėjo valdybos viršininko pareigas.
Vis dėlto kai kurie kolegos įtarė, kad D.Zacharčenka ir jo žmonės užtikrino verslui „stogą“. Ir ne tiktai jie.
Prieš du mėnesius Maskvoje buvo suimti Rusijos tyrimų komiteto Vyriausiosios tyrimų valdybos vadovas Aleksandras Drymanovas ir jo pirmasis pavaduotojas Denisas Nikandrovas, taip pat Tyrimų komiteto Vidaus saugumo tarnybos vadovas Michailas Maksimenka – paėmė 5 milijonų eurų kyšį iš įteisinto vagies Šakro jaunojo.
Dalis šio kyšio – 400 tūkst. eurų – buvo rasta jauniausio ir perspektyviausio Rusijos tyrimų komiteto generolo D.Nikandrovo bute. Jis dalyvavo rengiant antrąją kaltinamąją bylą prieš buvusį „Jukos“ vadovą Michailą Chodorkovskį.
Dar anksčiau V.Putino įsakais iš Rusijos teisėsaugos sistemos be jokių paaiškinimų buvo atleisti 10 generolų 2016 metų vasarį, paskui dar 8 – 2016-ųjų balandį.Tarp jų buvo Rusijos tyrimų komiteto viršininko pavaduotojai ir Federalinės saugumo tarnybos bei Vidaus reikalų ministerijos teritorinių padalinių vadovai.
2015-aisiais, žurnalistų ir Valstybės Dūmos deputato Aleksandro Chinšteino skaičiavimais, septyni Vidaus reikalų ministerijos generolai buvo kaltinamieji baudžiamosiose bylose.
„Pastarojo meto korupciniai skandalai byloja, kad Vidaus reikalų ministerijos reforma su trenksmu žlugo. Teisėsaugos sistema tapo įteisintų vagių perykla, o iš jų išsirita neliečiamųjų kasta, – bent taip jie apie save mano. Įtikėję savo pranašumu, iškart gauna aukštas pareigas, – sakė buvęs SSRS KGB Visuomeninių ryšių centro vadovas, FST atsargos generolas majoras Aleksandras Michailovas. – Žinoma, jie jaučiasi esą tie, kuriems negalioja žodis „negalima“. Jie nesusimąsto apie pasekmes.
Tokią ydingą sistemą reikia keisti, o jos žmones – D.Zacharčenką, D.Sugrobovą ir į juos panašius – išvalyti visus iki vieno.“
Kas gali susitvarkyti?
„Teisėsauga išgyvena tikrą krizę. Atrodo, lyg ir aplinka pasikeitė į gera, ir atlyginimai darbuotojams padidinti, bet pagrindinės Vidaus reikalų ministerijos ydos neįveiktos.
Tos ydos – žinybinių, o ne valstybinių interesų viršenybė, tradicija nenešti šiukšlių iš namų, kolektyvinė atsakomybė ir sistemoje klestinti korupcija, nusikaltimų slėpimo sistema, – tikino buvęs Rusijos generalinis prokuroras Jurijus Skuratovas. – Problema yra ne valdymas, ne kokių nors struktūrų arba funkcijų stygius. Vidaus reikalų ministerijai būtinas rimtas kadrų valymas. Ir tai turi atlikti žmonės, nesusiję su policijos sistema.“
Kyla klausimas: kas galėtų iškuopti šias Augėjo arklides?
Rusija turi Generalinę prokuratūrą, bet, kaip nekart rašė šalies žiniasklaida, šią instituciją visuomenė vertina itin prastai.
Dėl to kalta praėjusiais metais paviešinta medžiaga apie Generalinės prokuratūros vadovo Jurijaus Čiaikos šeimos verslą, nuo kurio sklinda stiprus kriminalinis dvokas.
Vis dėlto ši byla Kremliaus nesudomino, ir šią vasarą eiti Rusijos generalinio prokuroro pareigas J.Čiaika buvo patvirtintas dar penkeriems metams.
Po šio paskyrimo nutilo ir šalies žiniasklaida, pareiškusi, kad kitose civilizuotose šalyse tokią reputaciją turintis valdininkas būtų išvytas iš valstybės tarnybos tiesiog dėl nepasitikėjimo.
Rezultatas akivaizdus: kai visa Rusija prašneko apie pulkininką milijardierių, Kremlius neturėjo pakankamai patikimos ir visuomenės autoritetą pelniusios tarnybos, kuriai būtų galima patikėti šį gana painų reikalą.
Teko sukurti specialią komisiją su Rusijos prezidento administracijos vadovu Antonu Vaino priešakyje. Jis – sovietinių laikų Estijos komunistų partijos vadovo Karlo Vaino anūkas. Juo bent jau pasitiki V.Putinas.
„Apie kovą su korupcija mums meluojama iš visų tribūnų ir ekranų. Tai yra kvazikorupcija, nes valdžia kitaip negali: ji pasmerkta kriminaliniam svarbių asmenų turtinimui. Tai – jos pagrindinė idėja ir doktrina, – mano KGB atsargos pulkininkas, dabar opozicijos politikas Genadijus Gudkovas. – Bet kartkartėmis sistema turi rengti parodomuosius kailio pėrimus, kad įtikintų tautą: valdžia kovoja su korupcija.
Tarp „savų“ išrenkamas aukoti skirtas „avinas“: ėmė ne pagal pareigas, blogai dalijosi, prarado svarbą arba susilpnėjo politinis užnugaris. Kaip pulkininkas D.Zacharčenka, nenuspėjęs jėgų išsidėstymo.
O rimtos kompromituojančios informacijos yra apie visų pareigybių asmenis – pradedant šalies prezidentu.
Slapti segtuvėliai su paslaptimis guli seifuose tik iki tam tikro laiko.“
