„Nusprendėme skirtį 2016 metų Nobelio Taikos premiją Kolumbijos prezidentui už jo darbą siekiant taikos šalyje, nors Kolumbijos gyventojai referendume prieš mažiau nei savaitę nepalaikė taikos pasirašymo sutarties“, – teigė Nobelio komiteto pirmininkė Kaci Kullmann Five.
Ji pasveikino J.M.Santoso pastangas pasiekti taiką ir tikino neabejojanti kad tai padaryti jis stengsis iki paskutinės savo prezidentavimo dienos.
„Komitetas tikisi, kad įteikta premija suteiks jam stiprybės siekti užsibrėžto tikslo. Komitetas tiki, kad Kolumbijos gyventojai ateinančiais metais galės skinti susitaikymo proceso vaisius. Nors dabar referendume buvo nuspręsta atmesti taikos sutartį, pradėtos derybos leis greičiau užbaigti šį kruviną konfliktą“, – tvirtino Nobelio komiteto pirmininkė.
Nobelio Taikos premija J.M.Santosui bus įteikta Osle gruodžio 10 dieną. Jam atiteks ne tik ausinis medalis ir diplomas, bet ir 8 milijonai Švedijos kronų (830 tūkst. eurų).
Konfliktas tęsiasi ilgai
Konfliktas Kolumbijoje prasidėjo, kai 1964-aisiais, laikotarpiu, kai kairiųjų partizanai visoje Lotynų Amerikoje stojo į kovą už revoliuciją, buvo įkurtos Kolumbijos revoliucinės ginkluotosios pajėgos.
Šis pilietinis karas nusinešė 260 tūkst. gyvybių, 6,8 mln. gyventojų privertė palikti savo namus, o dar 45 tūkst. žmonių dingo. Į konfliktą įsitraukė kelios kairiųjų sukilėlių grupuotės ir dešiniojo sparno partizanai.
Smurtą šalyje, kuri yra didžiausia kokaino gamintoja pasaulyje, kurstė ir narkotikų karteliai. Trys ankstesni taikos procesai buvo nesėkmingi. Tačiau po didžiulio masto armijos puolimo 2006-2009 metais, kuriam vadovavo tuo metu gynybos ministro pareigas ėjęs J.M.Santosas, nusilpęs FARC judėjimas sutiko sėsti prie derybų stalo.
Pastarosiomis dienomis konflikto šalys tarėsi dėl virtinės neišspręstų klausimų ir iki išnaktų rengė bendro pareiškimo projektą.
Pagrindinis tikslas – pasiekti taiką
J.M.Santosas yra ilgametis Kolumbijos politikas. 2000-2002 metais jis buvo šalies finansų ministras. Nuo 2006 iki 2009 metų dirbo užsienio reikalų ministru. Po metų pirmą kartą tapo Kolumbijos prezidentu. 2014 metais J.M.Santosas perrinktas antrajai kadencijai.
Tą kartą neabejota, kad prie J.M.Santoso antrosios pergalės smarkiai prisidėjo 2012 m. lapkritį sėkmingai pradėtas taikos procesas su Kolumbijos revoliucinių ginkluotųjų pajėgų FARC sukilėliais.
Sakydamas savo inauguracinę kalbą, prezidentas pakartojo įsipareigojimą tęsti taikos derybas. „Kolumbijos žmonės šiandien prašo taikos akto, pasinaudosiu visa savo energija atnešti taikai šios kadencijos metu“, – 2014 metais kalbėjo J.M.Santosas.
Pergalę žadėjo ir kitiems
Kolumbijos prezidentas jau anksčiau buvo minimas tarp galimų pretendentų į Nobelio Taikos premiją. Tačiau Kolumbijos gyventojams referendume nepalaikius taikos su FARC sukilėliais pasirašymo, ne vienas suabejojo J.M.Santoso galimybe gauti šį prestižinį apdovanojimą.
Lažybų bendrovės prognozavo, kad šių metų Nobelio taikos premija gali atitekti Graikijos salų gyventojams, kurie priėmė į savo namus tūkstančius per Viduržemio jūrą perplaukusių migrantų.
Tarp galimų laureatų buvo minimi ir Sirijos pilietinės gynybos organizacijos darbuotojai, vadinami Baltaisiais šalmais.
Kitais pretendentais laimėti šią prestižinę premija buvo ir popiežius Pranciškus, Kolumbijos taikos susitarimo kūrėjai ir Kongo chirurgas Denisas Mukwege, kuris per pilietinį karą gelbėjo seksualinio smurto aukas.
Nobelio komitetas laureatus laiko ypatingoje paslaptyje, tačiau apie juos prabyla universitetų profesoriai, parlamentarai ir ankstesni premijos laimėtojai, kurie turi teisę teikti nominacijas.
Iš šiemet paskelbtų beveik 400 nominuotųjų didelius šansus laimėti turėjo taip pat yra Rusijos žmogaus teisių aktyvistė Svetlana Ganuškina. Jos vadovaujamas Pilietinės pagalbos komitetas teigia padėjęs apie 50 tūkst. migrantų ir pabėgėlių nuo 1990 metų.
2015 metais Nobelio Taikos premijos laureatais tapo Tuniso organizacija „Tunisian National Dialogue Quartet“ (Tuniso nacionalinio dialogo ketvertas).
Nobelio komitetas apdovanojimą organizacijai suteikė „už lemiamą indėlį kuriant pliuralistinę demokratiją Tunise po Jazminų revoliucijos 2011 metais“.
