Turkijos sostinėje Ankaroje viešai nušautas Rusijos ambasadorius A.Karlovas. Vokietijos sostinėje Berlyne į kalėdinėje mugėje susibūrusią minią įsirėžęs teroristo vairuojamas sunkvežimis užmušė 12 ir sužeidė kelias dešimtis niekuo dėtų žmonių.
Kilo panika. Bet prognozės, jog A.Karlovo nužudymas gali tapti pretekstu Rusijai pradėti karą su NATO nare Turkija, panašesnės į pastaruoju metu populiarėjančius apokaliptinius šūkius apie pasaulio pabaigą.
Kaip neįtikėtina ir tai, kad ši demonstratyvi žmogžudystė buvo suorganizuota Turkijos valdžios nurodymu.
Vis dėlto neabejotina, kad ar pats žudikas, ar už jo nugaros stovintys asmenys siekė įvaryti kuo didesnį pleištą tarp Ankaros ir Maskvos, kartu iš naujo atverti žaizdą, kraujavusią po to, kai turkai numušė rusų karinį lėktuvą.
Pastarąjį motyvą liudija ir pasirinktas momentas – derybų dėl Sirijos ateities bei jos dalybų tarp Turkijos iš vienos pusės ir Rusijos bei Irano – iš kitos – išvakarės.
Bet po neregėto įžūlumo žmogžudystės greičiausiai bus viskas priešingai – Rusijos ir Turkijos sąsajos tik sustiprės, kaip ir Kremliaus svoris Sirijoje bei visame regione.
Turkijos valdžia jau puolė demonstruoti, kad tokią skolą, kaip ambasadoriaus kraujas, Rusijai su kaupu sugrąžins ne tik tiriant išpuolį, bet ir prie derybų stalo.
Maskva tą skolą, matyt, su dar didesniu kaupu atsiims – taip pat ir Ankarą dar stipriau traukdama prie savęs ir stumdama nuo Vakarų.
O Turkijos valdžia, sulaukianti vis daugiau kritikos dėl diktatūrinių metodų po nepavykusio karinio perversmo, žudiką jau paskelbė tų perversmininkų šalininku. Vadinasi, represijos dar stiprės.
Kartu Rusija įgauna dar daugiau argumentų vaizduoti save kaip vieną pagrindinių pasaulinės kovos su terorizmu dalyvių.
Negana to, ambasadoriaus nužudymas – svarus pretekstas įvesti į Siriją sausumos karines pajėgas arba gausesnes „privačių saugos tarnybų“ formuotes nei dabartiniai specialiųjų pajėgų vienetai, dalyvavę užimant sukilėlių tvirtovę Alepą.
Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą tokia našta Rusijai, kuri čia negali lygintis net su Iranu, tikriausiai nieko gero nežada. Tačiau šiuo metu Kremliui tai prideda geopolitinio svorio ne vien tarptautinėje arenoje, bet ir svarbos savo visuomenės akyse.
Lietuvoje netgi pasklido versija, jog būtent dėl išvardytų priežasčių pati Maskva nužudė savo ambasadorių. Bet tai labiau primena liguistą polinkį visur matyti visagalę Rusijos ranką ir sąmokslus.
Jeigu žudikas veikė ne vienas, labiausiai tikėtina, kad jam už nugaros stovėjo arba radikalieji Sirijos sukilėliai, arba kuri nors teroristinė grupuotė, kurios interesas – kuo daugiau karo ir kraujo.
Teroristai to paties siekia ir Vakarų Europoje. Demonstratyviai žiaurių išpuolių Europos miestų gatvėse išskaičiavimai – net keli.
Pirmiausia – kuo didesnė reklama tarp čionykščių musulmoniškų bendrijų. Antra – sukelti kuo didesnę europiečių baimę, taip pat pyktį prieš tas bendrijas ir prieš savo šalių valdžią.
Kuo aršesni konfliktai, kuriuos dar skatina baimės ar pykčio pagrindu išrinkta radikali politinė valdžia, tuo teroristams geriau.
Matyt, reikėjo tikėtis, kad po žudynių Prancūzijoje bei Belgijoje teroristai savo frontą mėgins atidaryti ir Vokietijoje. Juk ji yra ir pagrindinis pabėgėlių srautų iš vadinamojo trečiojo pasaulio traukos centras, ir pagrindinė Europos valstybė.
Taigi kuo labiau išklibinti šalį, kuri greitai gali virsti vieninteliu patikimu Europos Sąjungos stulpu, – natūralus kiekvieno, siekiančio kuo didesnės sumaišties, tikslas. Tarptautiniai teroristai to siekia nekaltų žmonių žudynėmis, o Maskva jomis naudojasi savo propagandai ir politikai.
Itin iškalbinga tai, kad žudynėms Berlyno centre pasirinktas net tas pats įrankis, kuriuo teroristai neseniai išžudė daugybę žmonių Nicoje, – sunkvežimis.
Nežinia, ar žudikai sąmoningai siekė kuo didesnių savo veiksmų politinių padarinių, bet jau aišku, kad pasiekė.
Tai pirmiausia dar vienas skaudus smūgis kanclerei A.Merkel, į kurią dabar nusitaikę tiek stiprėjantys „Alternatyvos Vokietijai“ dešinieji radikalai, tiek visi Europos išorės priešai.
Būtent jiems suteiktų džiaugsmo šios politikės ir jos vadovaujamų krikščionių demokratų, kurie yra svarbiausias politinio stabilumo šioje šalyje garantas, pralaimėjimas kitų metų parlamento rinkimuose.
Tiesa, kol kas tikimybė, kad A.Merkel neišsilaikys poste, o jos vadovaujama jėga pralaimės rinkimus, tebėra ne itin didelė. Dar mažiau šansų – kad rinkimus laimės ar į valdančiąją koaliciją pateks radikalieji populistai.
Bet kokiu atveju rinkimai Vokietijoje bus tos pačios globalinės sumaišties ir nežinomybės, gaubiančios ateinančius metus, dalis.
O iki tol ne tik šioje šalyje, bet ir kituose pasaulio kraštuose dar gali būti pralieta nemažai kraujo.
