„Jie mano akivaizdoje nužudė mano motiną ir kitą 86 metų jazidę, nes jos dėl savo amžiaus jau buvo netinkamos parduoti kaip sekso verges“, – sunkiai žodžius rinko 23-ejų N.Murad.
Penkis kartus kaip sekso vergė parduota mergina Mosule buvo verčiama gaminti bombas ir savižudžiams skirtas liemenes.
Jai pavyko pabėgti padedant kaimynystėje gyvenančiai šeimai, kuri ją slapta išvežė iš IV kontroliuojamos teritorijos – taip ji pateko į pabėgėlių stovyklą Šiaurės Irake.
18-metė L.Aji Bashar keliskart nesėkmingai bandė pasprukti iš islamo teroristų nelaisvės. Galiausiai, papirkus vietinius žmonių gabentojus per sieną, merginai pavyko tai padaryti. Bet jai bandant pasiekti Irako vyriausybės kontroliuojamą teritoriją nutiko dar viena nelaimė: po kojomis sprogo sausumos mina ir nusinešė dviejų bendrakeleivių gyvybę, o L.Aji Bashar buvo sunkiai sužeista ir beveik apako.
Šiuo metu abi merginos gyvena Vokietijoje.
Europos Parlamente Strasbūre šįmet šioms jazidėms įteikta prestižinė Sacharovo premija už minties laisvę ir kovą už žmogaus teises.
Visą veidą vagojantys randai, visuomet L.Aji Bashar priminsiantys jos gyvenimą pakeitusią tragediją, – tarsi simbolis to, kaip nesuvokiamas žiaurumas suluošino jauno žmogaus gyvenimą.
Ramus, žemas N.Murad balsas tėra savotiška apgaulė, kad apie patirtą siaubą ji gali kalbėti ramiai, nes kartais tamsiose akyse šmėstelintys baimės šešėliai išduoda – net ir būdama už tūkstančių kilometrų nuo Irako ji negalės pamiršti išgyvento košmaro. Išskirtinio interviu „Lietuvos rytui“ metu N.Murad ir L.Aji Bashar akyse ne kartą pasirodė ašaros, o drebančias rankas jos slėpė tamsių drabužių klostėse.
– Ar po tokio košmaro, kurį išgyvenote, įmanoma pradėti naują gyvenimą? – paklausėme jazidžių.
Nadia Murad: Tai gali įvykti, kai gyvenimo sąlygos tampa geresnės, kai jautiesi nors kiek saugiau, bet kol tie asmenys, kurie padarė šiuos itin žiaurius nusikaltimus, ir jų nešamas blogis yra šiame pasaulyje, tam tikrai pasaulio daliai įprastas gyvenimas yra neįgyvendinama siekiamybė.
– Kokia situacija būnant „Islamo valstybės“ nelaisvėje jums tapo pačiu sunkiausiu išbandymu?
N.M.: Kai IV kovotojai užpuolė mūsų kaimą, prasidėjo žudynės, jie žudė vyrus ir vyresnio amžiaus moteris, o jaunos moterys ir vaikai buvo pagrobti.
Mums buvo pasakyta, kad dabar turėsime užsiimti prostitucija, būsime vergės. Tai buvo pati baisiausia patirtis mano gyvenime. Mus išvežė ir nežinojome, kas mūsų laukia.
Dar kelyje tie vyrai ėmė mus liesti, prasidėjo prievartavimai.
– Kas jums padėjo ištverti pačiomis baisiausiomis akimirkomis?
N.M.: Niekuomet nepraradau vilties, kad pavyks iš ten ištrūkti. Kai pamačiau, kaip jie žudo mūsų žmones, kaip elgiasi su moterimis ir vaikais, kai pamačiau atakų pasekmes, vieną akimirką pamaniau, jog tai yra bet kokio žmogiškumo pabaiga.
– Ar po tokių gyvenimo išbandymų jūs vis dar tikite Dievą?
N.M.: Taip, aš dar tikiu Dievą, nes tai, kas nutiko mums, buvo ne Dievo valia, bet žmonių padaryti nusikaltimai. Dievas mus visus sukūrė žmonėmis, davė protą, suteikė galimybę patiems kurti savo gyvenimą, gyventi kartu ir vieni kitiems padėti.
Tai, kas nutiko mums, neturi nieko bendra su Dievu, tai žmonių žiaurumas.
– Kas paskatino jus viešai prabilti ir papasakoti savo skaudžią patirtį?
N.M.: Man ir Lamyai labai sunku apie tai kalbėti, bet prieš jazidus pastaruosius dvejus metus vykdomas genocidas, daugybė žmonių iš mūsų bendruomenės buvo nužudyta, vis dar kenčia islamistų terorą ir gyvena šios grupuotės sukurtame košmare.
Tūkstančiai moterų tapo teroristų aukomis. Daugiau nei dvejus metus 3,5 tūkst. moterų ir vaikų laikomi skirtingose IV teritorijose Sirijoje ir Irake.
Daugybė šių žmonių, islamistams palaužus jų tikėjimą, kad kada nors visa tai gali baigtis, patys sąmoningai pasirinko mirtį.
– Šiandien „Islamo valstybės“ nelaisvėje tebėra daugybė moterų ir vaikų. Kokią žinią norėtumėte jiems nusiųsti?
Lamya Aji Bashar: Vien Irake yra apie pusketvirto tūkstančio moterų ir niekas nežino, kas joms iš tiesų nutiko: ar jos laikomos kaip vergės, ar joms pavyko nusižudyti, ar pradingo be žinios per nesibaigiančius bombardavimus.
Mano žinia šioms moterims – mes būsime tas balsas, kuris išdrįs apie tai kalbėti.
Pasaulis ir žmonija nėra tokie, kokius nori matyti „Islamo valstybė“.
Gėris ir teisingumas yra mūsų pusėje ir mes kovosime dėl jų. Sieksime, kad toks moterų genocidas nepasikartotų.
– Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad vieną dieną sugrįšite į Iraką?
L.A.B.: Mes nenorėjome palikti savo gimtinės, jazidų gyvenamų teritorijų. Mums reikia, kad pasaulis padėtų atsilaikyti šioje negailestingos tragedijos akivaizdoje, prašome mus apsaugoti.
Norime gyventi saugiai ir laisvai savo žemėje, tačiau, kol ši apsauga mums nebus suteikta, kol IV tebėra ten, mes neturime jokių galimybių sugrįžti. Dabar neturime ir stiprybės ten grįžti, bet privalome tikėti, kad (pasikeitus situacijai. – Aut.) mums būtina ten vėl apsigyventi.
– Kaip manote, ateityje galėtų būti atkurta jazidų bendruomenė Irake?
N.M.: Tai sudėtingas klausimas. Šiuo metu 500 000 jazidų gyvena pabėgėlių stovyklose Kurdistane.
Jei šių žmonių paklaustumėte, ar jie norėtų grįžti į savo etnines žemės, 90 procentų jums atsakytų, kad to labai norėtų, nes tai jų namai.
Bet jei šį klausimą apsuktumėte ir užduotumėte Irake tebegyvenantiems jazidams, 90 procentų atsakytų taip: „Jei situacija nesikeis, mes paliksime Iraką.“
Pastaruosius dvejus metus mes gyvename Irake tragiškomis sąlygomis, vykdomas mūsų tautinės mažumos genocidas, IV sugebėjo pasaulyje pasėti terorą ir baimę.
Mes norime atkurti savo bendruomenes, bet tam būtinai reikia tarptautinės bendruomenės pagalbos.
Norime gyventi taikoje, tačiau mums būtina tarptautinė apsauga, turime atkurti savo pasitikėjimą ir pasirūpinti, kad nauja karta nepatirtų tokių traumų, kurias išgyvenome mes.
– Ką atvykdamos čia, į Strasbūrą, norėjote pasakyti Europos lyderiams?
L.A.B.: Norime, kad mus išgirstų ne tik Europos šalių lyderiai, bet ir piliečiai. Norime jiems pasakyti, kad žmonės, bėgdami iš savo šalių stengdamiesi išsaugoti gyvybę, iš tiesų visai nenori palikti savo gimtinės, bet jie tiesiog nebegali ilgiau kęsti nuolatinės prievartos, masinių žudynių, teroro. Tai gyvenimas nuolatinėje baimėje, todėl žmonės stengiasi išsigelbėti.
Tikimės, kad jazidų genocido klausimas pasieks Tarptautinį teisingumo teismą – norime teisingumo.
Turi būti sustabdyta ne tik IV, bet ir kitų panašių naujų grupuočių kūrimasis. Kol dar ne per vėlu, tarptautinė bendruomenė turėtų pasirūpinti specialios saugios zonos įkūrimu, kad pavyktų išsaugoti nuo teroro kenčiančias mažumas.
Jei ji to padaryti negali, turėtų atvirai tai pasakyti ir žmonės nebepasiliktų šalyje.
Į stovyklas, kuriose apgyvendinti nuo islamistų žiaurumo išsigelbėję žmonės, atvyksta įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovai, bendrauja su tais žmonėmis, viešina jų istorijas, tačiau efektyvios praktinės pagalbos aukos nesulaukia.
– Ką jums reiškia Sacharovo premija?
L.A.B.: Aš ir Nadia stengiamės pasakyti, kad „Islamo valstybės“ teroro klausimas svarbus visam pasauliui. Tai darome ne tik todėl, kad pačios esame šios grupuotės aukos.
Žinome, kad yra daugybė žmonių džihadistų nelaisvėje, kurie prievartaujami, mušami, žudomi.
Kai dalis šios grupuotės užgrobtų teritorijų buvo išlaisvintos ir jose rastos masinės kapavietės, net ir tuomet buvo neigiamas masinių žudynių faktas ir niekas nepasirūpino aukų kūnais.
N.M.: Esu dėkinga Europos Parlamentui už šį apdovanojimą, tai reiškia, kad jie nenusigręžė nuo kenčiančių moterų ir vaikų.
Irake persekiojami ne tik jazidai, bet ir kitos bendruomenės. Dažniausia IV naudojama taktika – užpuolus kaimą išžudyti visus vyrus, o moteris ir vaikus paimti į nelaisvę. Jie parduodami turguje kaip vergai. Pasaulis turi tai žinoti.
Disidento įkvėpta Europos premija
Kasmet Europos Parlamento teikiama disidento Andrejaus Sacharovo vardu pavadinta premija pagerbiami kovojantys su priespauda, neteisybe ir nepakantumu.
Supratęs branduolinio ginklo žmonijai keliamą grėsmę, atominės ir vandenilinės bombos kūrėjas A.Sacharovas tapo žymiu žmogaus teisių gynėju. Tačiau SSRS A.Sacharovas buvo laikomas pavojingu disidentu.
Sacharovo premijos dydis – 50 tūkstančių eurų. Pirmasis šia premija 1988 metais buvo apdovanotas žymus PAR politinis veikėjas Nelsonas Mandela. 2014-aisiais šia premija pagerbtas Saudo Arabijos tinklaraštininkas Raifas Badawi, o 2013-aisiais – moterų teisių aktyvistė bei jauniausia Nobelio premijos laureatė Malala Yousafzai.
2016-aisiais Sacharovo premijai taip pat nominuoti Krymo totorių lyderis Mustafa Džamijevas ir turkų žurnalistas Canas Dundaras.
