Ketvirtajame pagal skurdo lygį JAV mieste Milvokyje, Viskonsino valstijoje, gyvenanti juodaodė Arleene Beale, kuri augina du vaikus, jau seniai priprato prie nuolatinio gyvenamosios vietos keitimo.
Ji jau suprato, kad namų savininkai – visagaliai. Atsisakius išsikraustyti į namus pakviečiamas ginkluotas šerifas su teismo orderiu ir grupe žmonių baldams išnešti.
Todėl keliasdešimt namų nuo 18 metų pakeitusiai A.Beale nebuvo nieko keista, kai namo šeimininkė pareikalavo, kad ji dėl vieno nutikimo tučtuojau išsikraustytų.
Jos vaikai lauke į automobilius laidė sniego gniūžtes. Vienas įniršęs vairuotojas sustojo, išlipo, įvijo vaikus į namus ir koja išlaužė duris.
A.Beale namo šeimininkė davė du pasirinkimus – „sunkvežimis“ arba „šaligatvis“. Pirmuoju atveju visi jos daiktai būtų uždaromi sandėlyje, bet juos atsiimti kainuotų 350 JAV dolerių (322 eurus). Antruoju atveju visi moters daiktai – net maistas iš šaldytuvo – išmetami ant šaligatvio.
Pinigų moteriai stigo, mat ji gyveno vien iš 628 dolerių (576 eurų) per mėnesį pašalpų. Tad ji pasirinko antrąjį variantą, o su vaikais išsikraustė į benamių prieglaudą.
Tragiškos gyvenimo sąlygos
Akimirką A.Beale manė, kad nusišypsojo laimė, nes ji rado naujus namus sau ir sūnums – jie pagaliau galėjo išsikraustyti iš benamių prieglaudos, kur praleido kelis mėnesius.
Tiesa, kitame name gyvenimo sąlygos buvo baisios: dažnai nebūdavo vandens, išmatas tekdavo iš tualeto semti kibiru. Tačiau nuoma buvo sąlygiškai maža – 520 dolerių (478 eurai) už mėnesį, o aplinkui būdavo tyku.
Ramybė truko neilgai, nes pastatas buvo paskelbtas netinkamu žmonėms gyventi ir A.Beale vėl buvo priversta išsikelti. Ji kelis mėnesius atkentėjo name, kuriame gyveno narkotikų prekeiviai, o po to nešdinosi lauk vos tik socialines paslaugas teikusi tarnyba pasiūlė kitą būstą.
Į naujus namus A.Beale kartu su savo vaikais persikraustė vidury nakties fotelį ridendami ant šiukšlių dėžės su ratukais, kad išvengtų priekaištingų žvilgsnių ir pašaipų.
Naujieji namai irgi nebuvo tobuli: priekiniame lange žiojėjo skylė, duris reikėjo „rakinti“ užstumiant milžiniška medine lenta, o kilimas buvo padengtas neatplaunamu purvo sluoksniu. Be to, šalia gyveno narkomanai.
Bet virtuvė buvo erdvi, elektros sistema veikė, o buvęs nuomininkas buvo išmestas nespėjęs susirinkti savo daiktų – lovos, spintos, šaldytuvo.
A.Beale sūnūs, kurie mokyklas keisdavo taip pat dažnai kaip namus, tuo metu rūsyje džiūgavo galintys žaisti su įrankiais, šluotkočiais ir kitokiais nereikalingais daiktais.
Nuolatinės bėdos dėl pinigų
Tiesa, naujoji idilė vėl truko neilgai. Šį kartą A.Beale koją pakišo draugės, kuri buvo artima kaip sesuo, mirtis.
Pristigusi pinigų, tačiau norėdama prisidėti prie laidotuvių ir gražiai draugę išlydėti anapilin ji pasiskolino pinigų iš namo savininkės Sherrenos Tarver ir pažadėjo, kad kitus tris mėnesius ji už nuomą mokės daugiau, kad grąžintų skolą.
Tačiau vieną mėnesį A.Beale pašalpos buvo per mažos, kad ji Sh.Tarver sumokėtų tiek, kiek buvo tartasi. Mat A.Beale pamiršo ateiti į susitikimą su pašalpos pareigūnu, todėl jis už tai nubaudė ir sumažino tą mėnesį skirtus pinigus.
Tad A.Beale nutarė, kad verčiau kelis šimtus dolerių pasilaikys sau, užuot namo šeimininkei atidavusi paskutinius savo pinigus, kurių net neužtektų skolai padengti, ir vylėsi, jog vėl pavyks susitarti geruoju.
Sh.Tarver nuomininkę nusitempė į teismą, ten buvo sutarta, kad dviejų vaikų motina savo noru išsikraustys tučtuojau, o mainais bus pamiršta dalis skolų.
Teisėja leido namo šeimininkei ir A.Beale susitarti gražiuoju, nes norėjo padėti pastarajai išvengti dar vienos dėmės byloje.
Mat priverstiniai iškeldinimai skaičiuojami ir skelbiami viešai internete, o tai daro įtaką sprendžiant, ar namų savininkai leis žmogui nuomotis būstą.
A.Beale anksčiau yra apgavusi sistemą: ji savininkams prisistatydavo šiek tiek kitokiu vardu, pavyzdžiui, Arleen Beal arba Erleen Belle, kad jos reputacijai nebūtų taip smarkiai pakenkta.
Nėra greitų sprendimų
Problemos dėl nuomos ir nuolatinio persikraustymo A.Beale prasidėjo jaunystėje dėl vienos žioplos, bet viską amžiams pakeitusios klaidos.
Kai A.Beale buvo 19 metų, ji išsikėlė iš motinos namų į socialinį būstą, už kurio nuomą jai reikėdavo mokėti vos trečdalį visos sumos, nes likusi dalis būdavo subsidijuojama.
Tačiau jos draugė pasiūlė abiem gyventi kartu ir A.Beale tą butą paliko. Ji nesuvokė, kad atsisakydama socialinio būsto ji faktiškai netenka galimybių vėl gyventi subsidijuojamame name, o tai būtų leidę sutaupyti daugiau pinigų ir išvengti klajokliško gyvenimo.
Milvokyje buvo daugiau nei 3,5 tūkst. šeimų, kurios jau ketverius metus laukė socialinio būsto. Situacija JAV būna ir blogesnė. Antai Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, žmonės iš dalies finansuojamų būstų laukdavo ištisus dešimtmečius.
A.Beale, norėdama išsikapstyti iš finansinės duobės, būtų turėjusi susitaupyti ir Būstų tarnybai grąžinti 600 dolerių (550 eurų), kuriuos liko skolinga nepranešusi iš anksto ir išsikrausčiusi iš finansuojamo būsto.
Tada moteriai būtų tekę laukti dvejus trejus metus, kol jos vardas galėtų būti įtraukiamas į socialinių būstų laukiančiųjų sąrašą.
Po to būtų reikėję laukti dar dvejus–penkerius metus, kol ateis eilė susitikti su pareigūnu, kuris įvertintų, ar A.Beale būsto nusipelnė.
Žinoma, koją paskutinę akimirką galėtų pakišti tai, kad moteris buvo daugybę kartų priverstinai iškeldinta ir viską reikėtų pradėti iš pradžių.
Savininkams irgi sunku
Tiesa, gyvenimas sunkus ne tik nuomininkams, bet ir patiems namų savininkams. Antai A.Beale į teismą padavusi Sh.Tarver dažnai turi teptis rankas iškeldindama sąlygų nesilaikančius nuomininkus.
Ne visi nuomininkai palikdami namus elgiasi taip romiai kaip A.Beale. Antai viena pora į kriauklių vamzdžius prikišo kojinių ir visa srove atsuko vandenį.
Dar vienas nepatenkintas žmogus pro Sh.Tarver biuro langą įmetė savadarbę bombą. Be to, valdžia iš nuomotojos atėmė vieną namą dėl to, kad ten gyvenęs asmuo vogė elektrą iš kaimynų.
Bet iškeldinti Sh.Tarver tekdavo ne vien niekdarius. Viena sunkiausių akimirkų buvo pranešti dviejų galūnių netekusiam vienišam tėvui Lamarui, kad jis iškeldinamas dėl to, jog pristigo pinigų nuomai.
„Myliu Lamarą, bet meilė nuomos nesumoka“, – karčią tiesą pabrėžė Sh.Tarver.
Negaili net senolių
Iškeldinimas paplitęs ne vien Milvokyje – San Fransiske situacija irgi bloga. Šimtametė Iris Canada nuomojamame dviejų kambarių bute gyveno daugiau nei pusę amžiaus, bet ji buvo be išankstinio perspėjimo išmesta šerifo. Dėl šoko jai sutriko sveikata ir ji turėjo gultis į ligoninę.
„Visa tai mane žudo, – apie kovą teismuose kalbėjo afroamerikiečių kilmės I.Canada, kurios gyvybė užgeso kovo mėnesio pabaigoje. – Aš myliu savo namus. Visi čia esantys daiktai yra mano.“
Kol moteris gulėjo ligoninėje, jos daiktai be jokio perspėjimo buvo išvežti.
Buto savininkas visus šimtametės daiktus – baldus, velionio vyro piešinius, drabužius, vaistus, nuotraukų albumus, čekių knygas ir svarbius dokumentus – išvežė į nežinomą sandėlį.
Be to, šeimininkas atsisakė pranešti I.Canadai, kaip daiktus būtų galima atgauti.
Kai I.Canados dukterėčiai kartu su policininkų palyda pavyko sandėlį surasti, buto savininkas jai net neleido paimti tetos medicininių pažymų, kurios buvo būtinos gydymui.
Buto savininkas su I.Canada buvo susitaręs, kad ji ten galės gyventi už 700 dolerių (643 eurus) per mėnesį tol, kol mirs.
Tačiau 2014 metais šeimininkas moterį padavė į teismą, esą ji gyveno pas savo šeimą Ouklande, nesirūpino butu San Fransiske ir pažeidė susitarimą „nuolatos gyventi“ bute. Tiesa, I.Canada į Ouklandą keliavo tik aplankyti merdinčios šeimos narės.
„Mano teta nenorėjo palikti jos vienos, – I.Canados atsidavimą giminaitei tvirtino jos dukterėčia. – Buto savininkas pasinaudojo šeimos tragedija. Mano teta turi teisę keliauti kur nori ir lankyti, ką nori.“ („The New Yorker“, „San Francisco Bay View“, „The Guardian“, LR)
Retenybė pavirto Amerikos kasdienybe
Mažiau nei prieš šimtmetį priverstinis iškeldinimas JAV būdavo itin retas reiškinys. Net tolimiausiose šalies pakampėse toks įvykis sutraukdavo didžiules minias žmonių, jie puldavo gelbėti likimo nuskriaustų kaimynų.
O Didžiosios depresijos laikotarpiu iškeldinimai net sukeldavo riaušes. Tačiau net tada namų netekdavusių vargšų skaičius būdavo vos dalis to, kas JAV matoma šiandien.
Šiomis dienomis iškeldinimai yra itin dažnas reiškinys. Kasmet iškeldinama milijonai amerikiečių: pernai namų netekti grėsė 2,7 mln. žmonių. Vien Milvokyje kasmet iškeldinama 16 tūkst. žmonių – apie 16 šeimų kasdien.
Milvokyje iškeldinimai ypač smarkiai paveikia juodaodes moteris. Nors juodaodės šiame mieste sudaro mažiau nei dešimtadalį visų gyventojų, jos yra kas trečias namų netekęs asmuo.
Dabar iškeldinimas JAV tapo viena svarbiausių užduočių: Amerikoje pilna šerifų vadovaujamų būrių, kurie kiaurą dieną užsiima vien tik žmonių išvarymu iš namų. Taip pat kai kurios daiktų pervežimo įmonės užsiima vien tik iškeldinimu. Be to, įmonės, renkančios informaciją, parduoda namų savininkams duomenis apie potencialius nuomininkus, kad būtų galima matyti, kiek kartų jie jau buvo išmesti iš būstų.
Masinis iškeldinimas glaudžiai susijęs algų stagnacija: amerikiečių atlyginimai tarsi įšalę, tačiau nekilnojamojo turto bei nuomos kainos kyla kaip ant mielių. Antai 2015 metais JAV daugiau nei pusė visų nuomininkų mažiausiai 30 proc. savo algos išleido nuomai. O dauguma skurde gyvenančių amerikiečių nuomai išleidžia daugiau kaip pusę savo pajamų.
