S.Taniguchi, vienu metu laikytas realiu pretendentu į Nobelio taikos premiją, mirė nuo vėžio Japonijos pietvakariuose esančio Nagasakio ligoninėje, pranešė atominį bombardavimą Nagasakyje ir Hirošimoje išgyvenusiems žmonėms atstovaujanti organizacija „Nihon Hidankyo“.
Laiškanešys, paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis buvęs tik 16-metis, per bombardavimą patyrė ataką baisių nugaros ir kairės rankos nudegimų, užgijusių tik po kelerių metų.
Vaikinas važiavo dviračiu už maždaug 1,8 km nuo sprogimo epicentro.
„Staiga, pamatęs vaivorykštės spalvomis žėrinčią šviesą iš už nugaros, buvau nublokštas galingo sprogimo ir partrenktas ant žemės“, – 2015 metais sakė jis per Nagasakio bombardavimo paminėjimo ceremoniją.
„Kai atsipeikėjau, mano kairės rankos oda nuo peties iki pirštų galiukų kabojo kaip skuduras. Pačiupinėjau nugarą ir supratau, kad drabužių nebėra, ... visur buvo gliti, sudegusi oda, – pasakojo jis. – Iki juodumo apdegę kūnai, pagalbos šaukiantys balsai iš sugriuvusių pastatų, žmonės, nuo kurių krito mėsa ir iš kurių laukan virto žarnos ... Ta vieta virto ugnies jūra. Tai buvo pragaras.“
S.Taniguchi po sprogimo ligoninėje praleido maždaug pusketvirtų metų. Vėliau jis išgarsėjo kaip kovotojas už nusiginklavimą ir Japonijoje bei užsienyje pasakė dešimtis kalbų apie savo patirtį.
„Bijau, kad žmonės, ypač jaunesnės kartos, ima prarasti susidomėjimą, – 2003 metais interviu naujienų agentūrai AFP sakė jis. – Noriu, kad jaunesnės kartos prisimintų: branduoliniai ginklai niekada neišgelbės žmonijos. Manyti, kad branduolinis „skėtis“ mus apsaugos, yra iliuzija.“
JAV pirmą atominę bombą 1945 metų rugpjūčio 6 dieną numetė ant Hirošimos, kur žuvo maždaug 140 tūkst. žmonių. Tarp šių aukų buvo daug išgyvenusių patį sprogimą, bet vėliau mirusių nuo spindulinės ligos.
Po trijų dienų JAV numetė plutonio bombą ant Nagasakio uostamiesčio, kur žuvo maždaug 74 tūkst. žmonių.
