Bundestago rinkimų rezultatai taip pat tapo karčia piliule abiem svarbiausioms Vokietijos partijoms – krikščionims demokratams ir ypač socialdemokratams.
Pastarieji pasirodė prasčiausiai per visą pokario laikotarpį. A.Merkel partija, nors ir vėl iškovojo daugiausia vietų Bundestage, sulaukė menkiausio palaikymo nuo 1949 metų. Trečiąja politine jėga Vokietijoje tapo pirmą kartą į parlamentą patekusi kraštutinė dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“.
Vis dėlto vokiečių politikai parodė pavyzdį, kaip susitarti dėl valstybės interesų, net aukodami šiam tikslui ir savo asmeninę politinę karjerą.
Tokį žingsnį teko žengti socialdemokratų lyderiui M.Schulzui. Jis paskelbė, kad jokiu būdu nesudarys naujos koalicijos su krikščionimis demokratais.
Bet tokia buvo socialdemokratų daugumos valia, tai atitiko ir šios partijos interesus siekiant ateityje susigrąžinti kairiųjų rinkėjų pasitikėjimą.
Bet A.Merkel nepavykus susitarti su liberalais ir žaliaisiais, o koaliciją su nacionalistine „Alternatyva Vokietijai“ laikant visiškai netinkama, Vokietijai grėsė įžengti į šiai šaliai nebūdingą politinio nestabilumo laikotarpį. Ir tuomet socialdemokratai nutarė vėl ištiesti ranką kanclerei, nors tai jų partijai pavojingas sprendimas.
Tokia situacija tiesiog neįsivaizduojama Lietuvoje, kur partijos nuolat priešinamos ir skaldomos, o ne vienijamos dirbti savo valstybės labui.
Derybos Vokietijoje buvo sunkios, A.Merkel teko atiduoti pusę ministrų portfelių, įskaitant ir svarbiausiu laikomą finansų.
Tuo metu M.Schulzas ne tik atsisakė pretenduoti į užsienio reikalų ministro postą, bet ir atsistatydino iš partijos vadovų.
Šioms partijoms smarkiai atsirūgo A.Merkel sprendimas 2015 metais atverti sienas masiniam pabėgėlių srautui, mat socialdemokratai laikėsi dar atviresnės imigrantams politikos nei krikščionys demokratai.
Rinkėjų nepasitenkinimas pabėgėliais ir lėmė „Alternatyvos Vokietijai“ sėkmę rinkimuose, bet ši politinė jėga nebuvo prileista prie valdžios A.Merkel susitarus su socialdemokratais, Vokietija kartu su E.Macrono vadovaujama Prancūzija vėl tampa svarbiausiu ES stabilumo garantu.
Žodžiu, Vokietijoje populistinės radikalios jėgos buvo sėkmingai suvaldytos. Užtat Italijoje jos sukėlė tikrą politinį žemės drebėjimą.
Jau iš anksto buvo prognozuojama, kad dabar Italiją valdantiems centro kairiesiems rinkimai bus nesėkmingi, bet jie patyrė dar skaudesnį pralaimėjimą, nei laukta.
Priežastys – italų nerimas dėl iš Šiaurės Afrikos plūstančių migrantų srautų ir tai, kad šios šalies ekonomika niekaip neišsivaduoja iš sąstingio.
Italiją valdantys buvusio premjero M.Renzi vadovaujami demokratai stabilizavo ekonomiką, bet po krizės ji augo lėčiau nei kitose Vakarų Europos šalyse, nedarbo lygis, ypač tarp jaunimo, išliko labai aukštas, o valstybės skola siekia net 130 proc. bendrojo vidaus produkto.
Rinkėjai nubaudė valdžią – daugiausia balsų gavo populistinis Penkių žvaigždžių judėjimas, nors pirmenybė sudaryti naują vyriausybę atiteks koalicijai, į kurią prieš rinkimus susitelkė buvusio premjero S.Berlusconi centro dešinės partija „Pirmyn, Italija“, kraštutinių dešiniųjų „Šiaurės lyga“ bei dar dvi smulkios itin radikalios partijos.
Tokie rezultatai – prasta žinia ir ES, ir Lietuvai. Laimėjo bene palankiausiai V.Putino politiką vertinančios, euroskeptiškos partijos.
Antai maždaug 18 proc. rinkėjų palaikymo sulaukusios „Šiaurės lygos“ vadovas M.Salvini vadina absurdiškomis Rusijai taikomas sankcijas, o V.Putiną laiko vienu geriausių pasaulio vadovų ir net linkęs pripažinti Krymo aneksiją.
Negana to, jis kalba už Italijos pasitraukimą iš euro zonos, ragina keisti NATO politiką ir nelaikyti Rusijos aljanso priešu, o ES užsienio politikos dėmesį siūlo nukreipti iš Rytų į Pietus, kur įžvelgia svarbiausią savo šalies interesą stabdyti iš šio regiono plūstančius imigrantus.
Penkių žvaigždžių judėjimas, kaip ir seniai V.Putino draugu vadinamas „Pirmyn, Italija“ vadovas S.Berlusconi, irgi palankus Kremliui, o dėl savo antiglobalistinės ideologijos ši partija nepalankiai žvelgia į NATO stiprinimą, yra prieš ES integracijos plėtrą.
Pats nepalankiausias ES vienybei scenarijus grėstų, jei šios politinės jėgos susitartų sudaryti vyriausybę.
Vis dėlto bus labai sunku suderinti radikalių dešiniųjų koalicijos ir Penkių žvaigždžių judėjimo ideologiją, ekonomines ir socialines pažiūras.
Todėl galima spėti, jog Italija ilgai neturės stabilios vyriausybės.
Kita vertus, politikų rinkimų kalbos smarkiai skiriasi nuo realių darbų. Vargu ar naujoji Italijos valdžia mėgins išvesti šalį iš euro zonos, dar mažiau tikėtinas pasitraukimo iš ES scenarijus.
Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog Europoje stiprėja populistinės, radikalios politinės jėgos.
