Apie tai, kaip elgiamasi su vaikais Smolensko klinikinės ligoninės infekciniame skyriuje laiške žurnalistams papasakojo viena šio miesto gyventojų, kuri, kaip teigė, pati buvo gydymo įstaigoje.
„Guli ten vaikai iš vaikų namų. Jie vieni palatose, nors jiems maždaug dveji metai. Paromis prie jų niekas neprieina, nepatikrina. Per rytinę apžiūrą ateina, suleidžia vaistų, duoda tablečių ir viskas. Sauskelnes pakeičia kartą per tris dienas.
Bandžiau pasirūpinti vienu jų. Nuėmiau sauskelnes, kurios buvo pilnut pilnutėlės. Ant vaiko kūnelio jau susidarė žaizdos, jis klykė iš skausmo. Nuprausiau jį, patepiau žaizdas ir palikau jį be sauskelnių, kad oda bent kiek pakvėpuotų, tačiau man buvo pasakyta, kad taip palikti vaiką neestetišką“, – pasakojo viena Smolensko gyventoja.
Moteris pasakojo, kad tai vyko šių metų vasarą. Tačiau, panašu, tai ne vienintelis toks atvejis.
Kaip paaiškėjo, pasirūpinti tokiais vaikais nelabai yra kam. Vaikai iki septynerių metų ligoninėje gali gulėti kartu su tėvais, tačiau našlaičius prižiūrėti nėra kam. Jais pasirūpinti turėtų sanitarės, tačiau jos neskuba to daryti. Patys gi tokio amžiaus vaikai tikrai susitvarkyti negali. Taip jie tampa „niekieno vaikais“.
„Nei slaugytojos, nei auklėtojos prie jų neina. Dalis jų turi utėlių. Jie paromis sėdi uždarytame skyriuje purvini, alkani. Ką jie ten veikia, neaišku. Karšto vandens palatose nėra. Už papildomą mokestį galima nueiti į personalo dušus, tačiau tik ne našlaičiams. Kai pradėjau kelti šį klausimą, mane paprasčiausiai išrašė iš ligoninės, kad nekelčiau triukšmo“, – pasakojo Smolenske gyvenanti mama.
Ne vienintelis atvejis
Paviešinus šį atvejį, panašių pasakojimų atsirado ir daugiau. Smolensko gyventoja Viktorija pasakojo gulėjusi ligoninėje Spalio revoliucijos gatvėje.
„Prieš šešerius metus gulėjau ten su savo kūdikiu. Gretimoje palatoje buvo kūdikiai, kurių atsisakė tėvai. Prie jų niekas neprieidavo. Jie rėkdavo iki užkimimo. Mes su merginomis patyliukais kartais nueidavome, paimdavome ant rankų. Tačiau apie tai sužinoję gydytojai mus išbarė esą pripratinsime juos prie rankų, šilumos, o vaikų globos namuose su jais niekas taip nežais. Galiausiai jie išvis užrakindavo palatos, kurioje gulėjo našlaičiai, duris“, – rašė Viktorija.
Smolensko klinikinės ligoninės infekciniame skyriuje prieš ketverius metus gydėsi ir Tatjana.
„Jeigu vaikai verkdavo, jiems tiesiog išjungdavo šviesą ir viskas, net jei buvo vos 17 val. Pas juos kas nors užeidavo labai retai. Nepamenu, kad juos iš viso kas nors nunešdavo nuprausti. Vakarais slaugytoja pakeisdavo sauskelnes ir viskas.
Norėjau vieną berniuką net pasiimti namo. Buvo labai jų gaila. Palatoje jie buvo trise – visi iki dvejų metų amžiaus. Vaikai sėdėjo kaip laukiniai žvėreliai“, – pasakojo Tatjana.
Toje pačioje ligoninėje šiemet atsidūrusi Olga pasakojo labai panašią istoriją.
„Į gydymo įstaigą patekau šių metų gegužės 1 dieną. Gretimoje palatoje buvo su broliai. Kaip paaiškino medikai, jų tėvams tėvystės teisės nėra atimtos, tačiau laikinai apribotos. Juos prižiūrėti turėjo 13-metis berniukas, gulėjęs kartu palatoje.
Tačiau jis turėjo vystymosi sutrikimų ir jam pačiam labiau buvo reikalinga priežiūra. Berniukas atidarinėdavo palatoje langą, mažyliai užsiropšdavo ant palangės ir ten stovėdavo, ketvirtame aukšte! Kelis kartus pati juos nuėmiau nuo palangės“, – tikino Olga.
