Radijo stoties „Echo Moskvy“ eteryje Federalinės bausmių atlikimo tarnybos vadovo pavaduotojas Valerijus Maksimenka pranešė apie didžiulį teisėsaugos pareigūnams skirtų kalinimo įstaigų trūkumą.
Jis pabrėžė, jog, nepaisant to, kad tokių kolonijų skaičius didėja, jų vis tiek neužtenka.
„Vien tik 2018-aisiais buvo atidarytos dvi panašios įstaigos, bet jos jau perpildytos“, – sakė V.Maksimenka.
Trūksta ne tik kalėjimų, bet ir baudžiamųjų bylų tyrėjų. Nusikaltėlių su antpečiais nusižengimai – lyg karšta bulvė: ją tyrėjai mėto vienas kitam, patys apsiimti to tirti nenori.
Kabinetuose – nusikaltėliai
Rusijos tyrimų komitetas pranešė, kad bus didinamas centrinio žinybos aparato ir regioninių padalinių darbuotojų skaičius.
„Kasmet vis daugėja sudėtingų didžiulės apimties nusikalstamos veikos baudžiamųjų bylų, kuriose figūruoja teisėsaugos pareigūnų pavardės“, – paaiškino Tyrimų komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas.
Jo žodžiais galima tikėti. Išanalizavus pastarųjų kelių mėnesių Rusijos žiniasklaidos priemonių publikacijas galima suprasti, kad ne vienas nusikaltimais įtariamas asmuo jau stabiliai įsitvirtino svarbiausių šalies teisėsaugos žinybų kabinetuose.
Štai pavyzdžiai. Praėjusio mėnesio pabaigoje Federalinė saugumo tarnyba (FST) sulaikė stambų kyšininką – Baškirijos prokuroro pirmąjį pavaduotoją Olegą Gorbunovą, bandantį pabėgti į užsienį.
Beveik iš karto Rusijos tyrimų komiteto Vyriausioji karinė tyrimo valdyba pranešė apie FST pulkininko Michailo Gorbatovo baudžiamosios bylos dėl sukčiavimo tyrimą.
Šis pareigūnas dar prieš pusę metų vadovavo Rusijos Federacijos prezidento valdybos konstitucinėms piliečių teisėms užtikrinti vienam departamentų.
Šantažavo dėl kyšio
Ne be nuodėmių ir Kalėjimų priežiūros tarnyba. Iš Federalinės bausmių atlikimo tarnybos dėl šantažo verčiant duoti kyšį už grotų pateko buvęs šios žinybos direktoriaus pavaduotojas Olegas Koršunovas.
Prieš metus už tokį pat nusikaltimą 8 metams buvo nuteistas ir tuometis Federalinės bausmių atlikimo tarnybos direktorius Aleksandras Reimeris.
Operatyviniai FST darbuotojai ir Tyrimų komiteto tyrėjai Jekaterinburge sulaikė srities Vidaus reikalų valdybos Ekonominio saugumo ir kovos su korupcija skyriaus viršininką Eduardą Voroniną.
Šis pareigūnas buvo nelegalaus kazino globėjas. Po teismo du Samaros prokurorai padėjo suimtam E.Voroninui pasiimti areštuotus 220 mln. rublių (2,9 mln. eurų).
Išvardyti faktai – tai tik 2018 m. spalio mėnesio kronika. Ir, žinoma, tai tik keli jos epizodai.
Apie teisėsaugos nusikalstamumą rašantys žurnalistai pažymi, kad kiekviena baudžiamoji byla susijusi su stambiomis ir itin stambiomis pinigų sumomis.
Kol kas niekas nepranoko Vyriausiosios ekonominio saugumo ir kovos su korupcija valdybos darbuotojo, prieš dvejus metus suimto pulkininko Dmitrijaus Zacharčenkos. Darant kratą pas jį rasta grynųjų pinigų – rublių, dolerių ir eurų, kurių bendra vertė buvo 119,6 tūkst. eurų.
Ilgą laiką niekas negalėjo išsiaiškinti, iš kur tokie turtai. Nekilo abejonių, kad pinigai gauti nusikalstamu būdu, bet buvo neaišku, būtent iš kur.
Tada iš pulkininko atimta 11 butų elitiniuose daugiabučiuose, 4 automobiliai „Mercedes“ ir „Porsche“, pusės kilogramo aukso luitas ir kitos vertybės.
Tyrimo metu buvo rastas dar vienas kriminaliniu būdu įgytas nekilnojamojo turto objektas, kurio vertė – 26,3 mln. dolerių.
Dangstė V.Antonovą
Dar viena įdomi smulkmena susijusi su Lietuva. Šį rugpjūtį ikiteisminį susitarimą su Rusijos tyrimo struktūromis sudarė Vladimiras Antonovas. Jis kaltinamas Sankt Peterburgo banko „Sovetskij“ lėšų grobstymu.
Atrodytų, šis asmuo neturėjo jokio ryšio su D.Zacharčenkos byla. Pagrindinių pretenzijų stambiausio Lietuvos banko „Snoras“ 68 proc. akcijų savininkui V.Antonovui turėjo Lietuvos valdžia.
Iš šio banko jis esą pasisavino 565 mln. eurų ir „Snorą“ teko nacionalizuoti. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė net pareiškė, kad V.Antonovo veiklą galima vertinti kaip priešišką ne tik Lietuvos bankų sistemai, bet ir visos lietuvių visuomenės interesams.
Bet per apklausas V.Antonovas rusų tyrėjams pasakė, kad per jo kontroliuojamus bankus buvo plaunamos ir išgryninamos milijardinės sumos, gaunamos iš įvairių Rusijos valstybinių kompanijų.
Daugelį šių aferų dangstė Vyriausiosios ekonominio saugumo ir kovos su korupcija valdybos darbuotojas pulkininkas D.Zacharčenka ir kiti jėgos struktūrų atstovai.
Ne mažiau įdomus ir kitas faktas. Netrukus po pulkininko arešto žiniasklaidoje atsirado informacija, jog Šveicarijos bankuose D.Zacharčenkos tėvo sąskaitose guli 300 mln. eurų.
Ir ši informacija nebuvo paneigta, bent jau oficialiai, bet vėliau niekada ir niekur nepasirodė.
Užtat dabar tyrėjai tvirtina, kad D.Zacharčenka daugiau negu dešimt metų faktiškai buvo po Ekonominio saugumo ir kovos su korupcija tarnybą išsikerojusio nusikalstamo verslo tinklo vadovas ir už tai gaudavo savo dalį.
Veikia skirtingi tinklai?
Manoma, kad tokių kriminalinių tinklų ir „saugumo tarnybų“ Rusijoje yra mažiausiai keletas. D.Zacharčenkos tyrimo pradžioje žurnalas „Life“ rašė, kad Federalinė saugumo tarnyba, iš pradžių perėmusi šią bylą, atsisakė Vidaus reikalų ministerijos pagalbos tiriant pulkininko milijardieriaus nusikaltimus.
„Operatyviniai FST darbuotojai susidūrė su situacija, kai aukštas pareigas einantys policininkai iš anksto buvo perspėti dėl kratų ir kitų tyrimo bei operatyvinių priemonių. O per kratas buvo randami dokumentai, tiesiogiai susiję su D.Zacharčenkos kolegomis“, – rašė „Life“.
Todėl ne veltui Rusijos žiniasklaidos skaitytojai, susipažinę su šiomis bylomis, redakcijas užvertė laiškais su klausimu: „Jei tokias pinigų sumas turėjo pulkininkas, ar negalima būtų pasirausti generolų sandėliukuose?“
