Senyvo amžiaus žmones prižiūrėjęs 36-erių G.Wolsztajnas buvo įnoringas: dėl įvairių smulkmenų keitė darbdavius, tačiau pats nenorėjo gauti nuobaudų už darbo sutarties nutraukimą.
Pinigai iš atlyginimo buvo išskaičiuojami nutraukus sutartį anksčiau, negu buvo suderėtas terminas. Tačiau jeigu senjoras, kuriuo jam reikėjo rūpintis, buvo paguldomas į ligoninę ar mirdavo, sutartis netekdavo galios.
Tuo ir naudojosi iš Jelenia Guros miesto į Vokietiją dirbti atvykęs G.Wolsztajnas.
Atsikratydavo globotinių
Supykęs dėl neva prasto maisto, per didelės kontrolės, dėl to, kad turi keltis naktimis ar kad ligonio namuose nėra interneto ryšio, G.Wolsztajnas nutardavo ieškotis kito ligonio. Tačiau prieš tai atsikratydavo tuometinio globotinio sušvirkšdamas jam didelį kiekį insulino.
Žmogus netrukus pasijusdavo blogai ir būdavo išgabenamas į ligoninę. Kurį laiką niekas neįtarė G.Wolsztajno tyčia siekus globotiniams pakenkti, nes jie ir taip buvo prastos sveikatos, tad apsilankymai ligoninėje nestebino.
Įtarimas kilo vienam patologoanatomui, kuris per skrodimą ištyrė staiga mirusio 87 metų pensininko lavoną. Medikas pastebėjo šviežias švirkšto žymes ant senjoro rankos ir sunerimo, nes jo ligos istorijoje nebuvo įrašo apie leidžiamų vaistų skyrimą.
Papildomi tyrimai paliudijo, kad pensininko organizme yra didžiulis kiekis insulino, nors vyras cukralige nesirgo.
Policija ieškojo liudininkų
Policijos pareigūnams areštavus ir apklausiant G.Wolsztajną šis neigė siekęs nužudyti minėtą pensininką, tačiau prisipažino suleidęs jam insulino, nes to senolis esą prašė.
Tardytojai nepatikėjo pasakojimu, juolab kad paaiškėjo, jog neseniai staiga mirė dar keli G.Wolsztajno prižiūrėti pensininkai.
Miuncheno policija nutarė paviešinti sanitaro pavardę ir nuotrauką žiniasklaidoje, paprašė pranešti apie visus šio vyriškio prižiūrėtus asmenis.
Paaiškėjo, kad per pastaruosius dvejus metus mirė daugiau negu 20 G.Wolsztajno prižiūrėtų senukų, o visų palaikų nebebuvo galima ištirti, mat dalis jų buvo kremuoti.
Ekspertai nustatė, kad 6 senukų mirties priežastimi tapo komplikacijos, kurias sukėlė suleistas insulinas, nors jie nesirgo cukralige. Dėl tos pačios priežasties buvo iškilusi grėsmė dar šešių senukų gyvybei, tačiau medikams pavyko juos išgelbėti.
Skundėsi ir anksčiau
Tyrimas sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą Eseno žemės policijos darbu. Paaiškėjo, kad viena moteris buvo parašiusi skundą, nes po tėvo staigios mirties jo namuose rado švirkštą ir insulino ampules, nors tėvui tokių vaistų nereikėjo.
Moteris pranešė ir tai, kad po tėvo mirties jį slaugęs G.Wolsztajnas išvyko neatsisveikinęs, o iš buto dingo tėvo kreditinės kortelės, piniginė ir papuošalai.
Į moters skundą prokuratūra atrašė, kad rastos insulino ampulės yra per menki įkalčiai tarptautinei slaugo paieškai skelbti, o jo apklausti esą nepavyksta, nes policija neįstengia jo rasti.
Policininkai prokuratūrai tvirtino, kad lenko neranda, nes jis greičiausiai grįžo į tėvynę.
Tiesa buvo tokia, kad G.Wolsztajnas niekur toli nebuvo išvykęs, o Eseno apylinkėse pradėjo slaugyti kitą senelį ir jam netrukus irgi suleido insulino.
Dėl kilusio skandalo du Eseno policininkai buvo atleisti iš pareigų, o dar trijų pareigos pažemintos. Vokietijos policininkų demaskavimais susidomėjo ir Jungtinės Karalystės teisėsauga, mat paaiškėjo, kad G.Wolsztajnas į tą šalį irgi vykdavo slaugyti senukų.
Gausus būrys pacientų
Slaugos mokslų nebaigęs G.Wolsztajnas Vokietijoje iš viso dirbo 68 vietose – senukus prižiūrėjo ne tiktai privačiai, bet ir globos namuose.
Tokį darbą lenkas susirasdavo nesunkiai, mat laisvai kalbėjo vokiškai ir buvo fiziškai stiprus, tad vienas pats įstengė ligonius nunešti į vonią ar tualetą.
Be to, linksmo būdo vyriškis kėlė žmonių pasitikėjimą, tad jį ligonių artimieji noriai įdarbindavo.
Vis dėlto vokiečiai sutartis dažnai patys nutraukdavo sunerimę dėl įnoringo ir agresyvaus slaugytojo būdo.
Į policijos klaidas Vokietijos visuomenė labai kritiškai sureagavo, nes dėl teisėsaugininkų aplaidumo laiku nebuvo demaskuotas jau antras sanitaras – žudikas maniakas.
Prieš tris savaites Oldenburgo miesto teisme prasidėjo 41 metų sanitaro Nielso Hoegelio teismo procesas.
Vyras kaltinamas 97 pacientų nužudymu ir yra vadinamas didžiausiu šalies žudiku nuo Antrojo pasaulinio karo.
Tyrėjai spėja, jog sanitaro aukų galėjo būti net du šimtai, bet galima buvo iškasti ir ištirti tik 134 jo prižiūrėtus ir staiga mirusius ligonius – kiti buvo kremuoti.
Jis ligoniams tyčia slapta suleisdavo širdies ir kraujagyslių nepakankamumą sukeliančių vaistų, kad vėliau išgirstų kolegų pagyras, jog laiku pastebėjo pablogėjimą ir išgelbėjo ligoniui gyvybę.
Maniako aukomis tapo žmonės nuo 34 iki 96 metų.
