Vien Anglijos gatvėse kasnakt užmiega daugiau kaip 8 tūkst. žmonių, dar apie 200 tūkst. balansuoja ties benamystės riba. Visoje šalyje šis skaičius viršija 320 tūkstančių.
Tai – visiški benamiai ir laikino apgyvendinimo vietose, tokiose kaip benamių prieglaudos ar krizių centrai, apsistojantys žmonės. Tačiau šie skaičiai, specialistų teigimu, – tiktai ledkalnio viršūnė: į statistiką nepatenka užsislaptinę benamiai, kurie nakvoja ant svetimų sofų, glaudžiasi nesaugiose pašiūrėse arba gyvena automobiliuose ir panašiai.
Prieš Kalėdas jiems padedančios organizacijos kaip įmanydamos stengiasi, kad ir benamiai pajustų šventės dvasią.
Jungtinę Karalystę neseniai sujaudino istorija su laiminga pabaiga. Labdaros organizacija „Raise the Roof“ Halo mieste įsikūrusiame „Royal Hotel“ viešbutyje užsakė 14 dviviečių kambarių už 1092 svarus (1217 eurų), kad 28 benamiai per Kalėdas turėtų stogą virš galvos, minkštą lovą ir šiltą vakarienę.
Netikėtai rezervacijos buvo atšauktos – viešbučio atstovai pabūgo, kad „nestandartiniai“ svečiai nusiaubs viešbutį, kaip jau neva nutiko pernai.
Tačiau tiek praėjusiais metais benamius priėmęs viešbutis „Ibis“, tiek „Raise the Roof“ įkūrėjas Carlas Simpsonas tokius kaltinimus paneigė – viskas praėjo sklandžiai.
Kai C.Simpsonas šią istoriją papasakojo socialiniame tinkle „Facebook“, jo žinutė sulaukė didžiulio populiarumo.
Organizacijos sąskaita pasipildė daugiau kaip 9 tūkst. svarų (10 tūkst. eurų) aukų, o kitas viešbutis, „Doubletree Hilton“, pasiūlė nemokamai apgyvendinti minėtus 28 benamius ir pavaišinti juos pusryčiais bei Kalėdų vakariene.
„Kas sakė, kad stebuklų nebūna?“ – džiaugėsi C.Simpsonas.
Londone gyvenanti Ernesta iš Lietuvos su vyru Charlesu jau kelerius metus dalyvauja benamiams padedančios organizacijos „Crisis“ veikloje. Abu jie sako, kad šią savanorišką veiklą pasirinko, nes benamystės problema Jungtinėje Karalystėje akivaizdi ir labai opi.
„Londone yra nemažai benamiais tapusių Lietuvos, Lenkijos piliečių, todėl norėjosi kažkuo padėti“, – „Lietuvos rytui“ sakė Ernesta.
„Šįmet bus jau penkti metai savanoriaujant „Crisis Christmas“ renginiuose.
Aš padedu informacijos skyriuje: priimu žmones, registruoju, pasidomiu, kokios pagalbos reikia, vedu duomenis į kompiuterį ir padedu versdama iš (į) įvairių kalbų – lietuvių, rusų, kartais prancūzų, ispanų.
Praėjusiais metais net kiniškai teko šnekėti!“ – pasakojo Prancūzijoje studijavusi ir Kinijoje anksčiau gyvenusi pašnekovė.
Anot jos, ne visi benamiai, kurie atvykę į „Crisis“ centrus vadinami svečiais, moka angliškai, todėl vertėjavimas tampa svarbia priemone norint gauti patarimų dėl būsto, darbo ar teisiniais klausimais.
Jos vyras Charlesas šiemet jau ketvirtą kartą dalyvavo labdaringame „Crisis“ plaukime: drąsuoliai gruodžio mėnesį šoka į šaltą vandenį atvirame baseine, o jų plaukimą stebintys žiūrovai aukoja kilniam tikslui.
Abu sutartinai pasakoja, kad benamiai – nebūtinai degradavę arba priklausomybių turintys asmenys.
„Dauguma istorijų nėra įspūdingos, bet dėl to ir šokiruojančios, nes taip gali nutikti bet kam“, – sakė Charlesas.
Jis pamena vieną vyriškį, dirbusį mokyklos ūkvedžiu. Sušlubavus sveikatai jis neteko darbo, o po skyrybų su žmona – ir namo ir tiesiog taip atsidūrė gatvėje.
„Lietuvių svečių sutinku kiekvienais metais. Visų istorijos skirtingos. Daug jų atvyksta ieškodami geresnio gyvenimo, vedami darbo ir didesnio atlyginimo pažadų.
Deja, pasitaiko apgavysčių, ir nelieka pinigų net atgaliniam bilietui, todėl žmonės lieka gatvėje“, – pridūrė Ernesta.
