Interneto svetainė, kurioje ilgai ir įtikinamai aiškinama apie tai, kur namuose geriausia sukrauti konservus, o kur laikyti visokias birias kruopas. Ir pačiu laiku, nes papildomų sandėlių išsinuomoti visoje saloje neberasi už jokius pinigus.
Ir tai tik keletas šiek tiek komiškų, šiek tiek tragiškų naujienų apie tai, kaip Jungtinė Karalystė vis labiau primena ne vieną didžiausių pasaulio ekonomikų ir demokratijų, o greičiau autopilotu pasileidusį raitelį be galvos.
O ko daugiau buvo galima tikėtis po istorinio savo mastu Th.May pralaimėjimo Jungtinės Karalystės Parlamente pristatant savo paruoštą ir su Europos Sąjunga suderėtą pasitraukimo iš ES sandorį?
Šio nokauto efekto negalėjo sušvelninti net unikalus faktas, kad tokį fiasko patyrusi premjerė jau kitą dieną atlaikė nepasitikėjimo ataką tame pačiame Parlamente.
Ir tai, kad vakar ji bandė pristatyti planą B (tiesą sakant, kone identišką planui A, kurį nesėkmingai pardavinėja jau pusę metų).
Ir kad šešis iš pastarųjų septynių penktadienių jai tenka Parlamente teisintis, grasinti, įtikinėti ir maldauti sulaukiant to paties menko efekto.
Vargiai efektą neutralizuos ir karštligiška parlamentarų veikla. Staiga po pustrečių metų atsibudę iš letargo ir pamatę, kad reikalas gali visai rimtai baigtis didele špyga, per vieną savaitę jie prikūrė daugiau pasiūlymų link Parlamento daugumai priimtinų kompromisų nei per ankstesnes 130.
Ir netgi labai rimti signalai iš Europos Sąjungos, kad įmanoma rasti sąlyčio taškų persiderant dėl kelių svarbių dalykų, gal netgi nelemtosios sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos, net ir jie vargiai padės išspręsti daug didesnes problemas nei muitų sąjunga ar bendra rinka.
Pirmiausia pats nenoras ieškoti kompromisų, kuris dar labiau pastebimas visuomenėje nei tarp politikų. Šalis kaip ir anksčiau beviltiškai pasidalijusi į norinčius palikti ES ir siekiančius joje pasilikti. Ir netgi kelių procentų slinktis link ES šalininkų nelabai pakeis fakto, kad pusė nori balto, pusė – juodo.
O blogiausia, kad visiškai atsisako pripažinti faktą, kad tokioje monochrominėje gamoje teks pasirinkti kažkuriuos pilkus atspalvius.
Antra, ne tik nemažėjantis, bet vis audringesnis noras spręsti sudėtingus klausimus paprastais atsakymais. Kai 1975 metais Jungtinė Karalystė referendume balsavo dėl narystės ES, vyriausybė buvo paruošusi „Baltąją knygą“, kur šimte puslapių aiškino, ką narystė reiškia.
Knyga buvo platinama knygynuose ir kioskuose. Ne pats įdomiausias savaitgalio skaitinys, tačiau (ką jūs pasakysite) per milijonas žmonių įsigijo knygą.
Dabar galima vienu pelės spustelėjimu į savo kompiuterį parsisiųsti visus 850 išstojimo sutarties puslapių.
O, kaip jūs manot, kiek parsisiųsta? Perpus mažiau nei tada. O kiek perskaityta? Klausimas apskritai nepadorus.
Nepaisant viso to, kuo įnirtingiau žmonės atsisako gilintis į sudėtingus klausimus, tuo labiau jie nori juos spręsti paprastai. O jeigu iš to išeina visiška košė, tai čia kiti kalti.
Ir trečia, visas šis ginčas yra visai ne apie Jungtinės Karalystės ir Europos santykius. Tai absoliučiai tipiškas dabarties vidaus ginčas. Tarp miesto ir kaimo, tarp besinaudojančių pažanga ir jos aplenktų, tarp norinčių peršokti į ateitį ir siekiančių sugrąžinti praeitį, tarp jaunų ir senų, pagaliau tarp optimistų ir pesimistų.
Ir kadangi tai yra tipiškas vidaus ginčas, niekur nuo jo nepabėgsi netgi šimtą kartų pasitraukęs tiek iš Europos Sąjungos, tiek iš bet kurios kitos.
Antra vertus, viena nuostabiausių komedijų, parašytų anglų kalba, taip ir vadinasi – „Daug triukšmo dėl nieko“.
