402 „už“, 163 „prieš“ ir 89 susilaikė. Tokie yra praėjusią savaitę Europos Parlamento sesijoje Strasbūre priimtos rezoliucijos dėl Rusijos rezultatai.
Rezoliucijos tonas ir politinė kryptis itin griežta – skelbė, kad Rusija jau nebėra strateginė Europos Sąjungos (ES) partnerė, ragino toliau smaugti ją sankcijomis, nutraukti Vokietijos ir Rusijos dujotiekio „Nord Stream2“ statybą.
Tie 252 europarlamentarai, kurie neparėmė dokumento, – daug ar mažai? Bet kokiu atveju jie rodo, kad Maskva svarbiausioje ES institucijoje gali tikėtis daugmaž pastovios tikrai nemažos dalies įvairių šalių bei krypčių politikų paramos, nepaisant nesikeičiančios ir net blogėjančios Rusijos ir Vakarų santykių padėties.
Turint omenyje prognozes, kad į Europos Parlamentą gali būti išrinkta kur kas daugiau dešiniųjų ir kairiųjų radikalų arba apskritai bet kokiai dabartinei vyraujančiai politikai prieštaraujančių politikų, Kremliaus perspektyvos po rinkimų tikrai neatrodo liūdnos.
Pabaigtuvėms kala kuoliukus
Vienas iš pagrindinių darbų, kuriuos šiuo metu stengiasi kuo uoliau atlikti kadenciją baigiantis Europos Parlamentas, – įvairiose svarbiose srityse prikalti kuo daugiau kuoliukų ir įkalti juos kuo giliau.
Taip tikimasi kuo labiau suvaržyti tuos, kurie po rinkimų ateis prie ES valdžios vairo ir sieks kuo radikaliau pakeisti visą Europos politiką.
Nors įvairios visuomenės nuomonės apklausos ir nežada kokio nors įvairių spalvų bei orientacijų radikalų cunamio, kuris turėtų nušluoti Europarlamentą nuo Briuselio bei Strasbūro paviršiaus, nerimas dabartinės Europos Sąjungos valdžios viršūnėse tikrai nemažas.
Papildomo adrenalino bei neigiamų emocijų suteikia ir visiška koše bei aklaviete virtęs „Brexit“ procesas – teisingiau, nebeišbrendama pelke virtęs pačios Jungtinės Karalystės Parlamentas bei politinis elitas, nesugebantis susitarti ir nuspręsti, ko jis vis dėlto nori.
Maišatis Londone buvo itin atidžiai sekama ir praėjusią savaitę Strasbūre vykusioje sesijoje, o staiga paskelbtas pačios britų premjerės Theresos May vizitas į Europos Parlamentą tapo kone pagrindiniu tos sesijos įvykiu.
Bet jis baigėsi be jokių apčiuopiamų rezultatų – bent jau tokių, kuriuos galima paskelbti oficialiai ir viešai.
Th.May už uždarų durų per susitikimus su ES vadovais greičiausiai tiesiog zondavo, kokia gali būti jų reakcija į Londono prašymą dar šiek tiek atidėti oficialių skyrybų datą.
O tarp kitų svarbiausių sesijos įvykių, aišku, buvo sprendimai dėl santykių su Rusija.
Vienas pagrindinių – Parlamento rezoliucija dėl šių santykių ir rekomendacijos visoms ES narėms, kokią politiką toliau reikėtų vykdyti šiame fronte.
Nors tai – teisiškai nieko neįpareigojantis dokumentas, jis, be abejo, yra gana svarbus politine prasme.
Daugelis politikų ir ekspertų pabrėžė, kad ši rezoliucija – neregėtai griežta, nors kai kurios formuluotės ir pagrindinės mintys po Europarlamento stogu jau yra ne vieną kartą nuskambėjusios ir anksčiau.
Iškalbinga, jog pagrindine pranešėja, svarstant šį dokumentą, buvo kaimynų latvių politikė Sandra Kalnietė, garsėjanti griežta pozicija Rusijos atžvilgiu.
Tonas – itin griežtas
Rezoliucija pabrėžė, kad ES ir Rusijos santykiai vis blogėja, bet pagrindine to kaltininke skelbia būtent Rusiją, kuri ne tik nebaigia agresijos prieš Ukrainą, bet ir ją didina, savo įsikišimu aštrina krizę ir Sirijoje.
Parlamentas taip pat pabrėžė, kad Rusija apskritai remia žiauriausius autoritarinius režimus – ne tik Sirijoje, bet ir Venesueloje ar Šiaurės Korėjoje, taip pat grasina visoms kaimyninėms šalims bei visai ES.
Itin pabrėžta tai, kad Rusija ir toliau tęsia agresiją Ukrainoje ir nevykdo vadinamųjų Minsko susitarimų dėl paliaubų Ukrainos rytuose vykstančiame kare.
Kol Rusija tęs karą ten ir bus okupavusi Krymą, tol jokio santykių perkrovimo negalima tikėtis – tokia yra viena pagrindinių dokumento minčių.
Taigi rezoliucijoje pabrėžiama, kad Rusija ir toliau negali būti laikoma ES strategine partnere, ir reikėtų ne tiktai išlaikyti jau jai taikomas sankcijas, bet ir nustatyti jų daugiau. Pirmiausia – taikantis į svarbiausius režimo asmenis bei jų pinigus Vakaruose.
Europos Parlamentas taip pat paragino nutraukti dujotiekio „Nord Stream2“ projektą, kurį remia stambusis Vokietijos verslas ir tos šalies politikai.
Atsakymo iš Vokietijos neteko ilgai laukti – projekto atstovai konstatavo, kad rezoliucija nėra teisiškai įpareigojantis dokumentas, o projektas kaip tik yra plėtojamas pagal visus ES teisės principus ir reikalavimus ir netgi yra jų saistomas. Taigi – ir teisiškai nebeatšaukiamas.
Rusijos režimo viršūnės, aišku, pakartojo jau įprastą mantrą: tokie dokumentai, nors ir neturi jokios teisinės galios, rodo tendencingą – „antirusišką“ – dabartinės ES valdžios nusiteikimą. Suprask, reikėtų tą valdžią pakeisti, ir Rusijos bei Briuselio santykiai tuojau pat „normalizuotųsi“, pakryptų dialogo keliu.
„Dialogas“ – bet kokia kaina?
Būtent tokias pagrindines Maskvos tezes diskusijų dėl rezoliucijos metu kartojo ir jai priešinęsi europarlamentarai, kurie kalbėdavo ne tik savo, bet ir savo atstovaujamų europinių partijų bei Europos Parlamento grupių vardu.
„Tokiu įtemptu metu labai svarbu daryti viską, kas įmanoma, kad įtampa būtų mažinama.
Deja, šis dokumentas nepasiekia tikslo“, – sakė socialdemokratė iš Suomijos Liisa Jaakonsaari, kartu aiškinusi, kad pagrindinė tos įtampos kaltininkė vis dėlto yra Rusija.
Bet, pasak europarlamentarės, su rusais būtinai reikia vykdyti konsultacijas.
L.Jaakonsaari – viena iš tų, kurie balsavo prieš rezoliucijos priėmimą.
Kraštutinių kairiųjų atstovas iš Vokietijos Helmutas Scholzas apskritai nedalyvavo balsavime, tačiau per diskusijas perspėjo kolegas, kad Europa niekaip nesupranta neva esminės taisyklės – taika Europoje ir visame pasaulyje neįmanoma be Rusijos. Todėl su ja esą reikia kalbėti ne grasinimų kalba.
„O mes vis gilyn ir gilyn žingsniuojame į tylos zoną ir aklavietę. Tai – klaida!“ – rypavo vokiečių politikas.
O dešiniosios Prancūzijos radikalės Marie Le Pen partijos „Nacionalinis sambūris“ (buvęs „Nacionalinis frontas“) atstovas Jeanas Lucas Schaffhauseras pareiškė, kad S.Kalnietė, kaip nukentėjusi nuo komunizmo, turėtų suprasti, jog negalima taikyti bolševikinių metodų, o pati Rusijos tauta yra labiausiai nukentėjusi nuo komunistinio režimo.
Į tokias lankas nuklydusiam prancūzui posėdžio pirmininkas išjungė mikrofoną.
Kova – net dėl vardo
Panaši politinė ir geografinė paletė kaip ir per diskusijas matyti žvelgiant ir į balsavimo rezultatus.
Prieš balsavo arba susilaikė daugiausia politikai iš Graikijos, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Pietų Europos šalių, buvusio komunistinio bloko.
Tarp jų – ir kai kurie dabartinės valdančiosios Lenkijos Teisės ir teisingumo partijos nariai, nors ši politinė jėga garsėja savo antikremliška retorika ir laikysena.
Tačiau pirmiausia prieš buvo arba susilaikė žalieji, kairieji bei socialdemokratai.
Lietuvos atstovas Rolandas Paksas irgi balsavo prieš, o Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderis Valdemaras Tomaševskis susilaikė.
Raginimų plėtoti dialogą ir patiems pažvelgti į veidrodį skambėjo ir kitose su Rusija susijusiose diskusijose. Pavyzdžiui, Parlamentui svarstant galimybę stiprinti kovą su trečiųjų šalių, taip pat Rusijos, propaganda bei įtaka rinkimams ar raginant visas šalis priimti specialius vadinamuosius S.Magnitskio įstatymus, numatančius sankcijas žmogaus teises pažeidžiančių režimų atstovams visame pasaulyje.
Dėl pastarojo raginimo užvirė itin rimta užkulisinė kova. Žalieji su radikaliais kairiaisiais ir dešiniaisiais sugebėjo prieš plenarinį posėdį pašalinti Rusijos kalėjime žuvusio Sergejaus Magnitskio vardą iš tokio Europarlamento pareiškimo.
Bet vėliau, kilus ir viešam, ir užkulisiniam pasipiktinimui dėl tokio nuolaidžiavimo Rusijai, tas vardas buvo grąžintas į pavadinimą ir dokumentas buvo priimtas triuškinama balsų persvara.
