Jau 40 metų europiečius ėmė lengvas žiovulys, kai kas nors prabildavo apie Europos Parlamento rinkimus, – susidomėjimas ir aktyvumas palengva smuko.
Todėl šįmet beveik 51 proc. aktyvumas renkant 751 EP narį buvo maloni staigmena.
Regis, per šio EP kadenciją išgyventos krizės, vis grėsmingesnė klimato kaita, Europos revoliuciją žadantys euroskeptikai ir kiti skaldantys klausimai atvedė skirtingų stovyklų rinkėjus gegužės 23–26 dienomis prie balsadėžių.
Centro blokas – mažesnis
Kone 40 metų centro kairės ir centro dešinės partijos dominavo Europos Parlamente.
Šiemet pirmą kartą centro dešinioji Europos liaudies partija (EPP) ir centro kairysis Socialistų ir demokratų pažangusis aljansas („S & D“) nebepajėgūs vieni sudaryti valdančiosios daugumos.
Remiantis EP prognozėmis EPP turėtų turėti 182 vietas vietoj 217 arba dar 13 vietų mažiau, jei Vengrijos „Fidesz“ paliks šią partiją. O „S & D“ turės 147 parlamentarus, lyginant su 184 deputatais praėjusioje kadencijoje.
„Pirmą kartą per keturiasdešimt metų dvi klasikinės partijos, socialistai ir konservatoriai vieni nebeturės daugumos.
Tai istorinis momentas, liudijantis, kad EP susidarys naujas jėgos balansas“, – kalbėjo Guy Verhofstadtas, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) vadovas.
ALDE turėtų atitekti 109 vietos EP – didelis šuolis, lyginant su dabar turimomis 68 vietomis. Už tai jie turėtų padėkoti proeuropietiškam vėjo gūsiui – Emmanuelio Macrono suburtam liberaliam aljansui „Renesansas“.
Padidės ir žaliųjų gretos – EP vietoj 50 europarlamentarų turėtų būti 67.
Žalieji užkopė į antrą arba trečią vietas Vokietijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Liuksemburge, bet nesužibėjo Pietų Europoje.
Taigi koalicija neabejotinai bus marga.
EPP vadovas Mafredas Weberis, kuris siekia Europos Komisijos vadovo kėdės, svarsto apie tradicinių dviejų centro blokų aljansą su liberalais ir žaliaisiais.
O „S &D“ kandidatas į Europos Komisijos vadovo postą Fransas Timmermansas paragino sudaryti progresyvų aljansą su liberalais, žaliaisiais ir be EPP – nors, bent dabartiniais skaičiavimais, tokia sąjunga daugumos nesudarytų.
Euroskeptikų – ketvirtadalis
Prieš rinkimus politologai teigė, kad Europa išsiilgusi pokyčių, todėl gali pasukti populizmo link.
Vis dėlto liberalų ir žaliųjų sustiprėjimas rodo, kad tie, kurie trokšta pokyčių, tačiau palaiko ES, rinkosi šias politines jėgas, o ne euroskeptikus kraštutinius dešiniuosius.
Tad pastarieji, nors ir sulaukė kiek didesnio palaikymo negu 2014 metais, nepasiekė tokių rezultatų, kokių tikėjosi. Vietoj 20 proc. Parlamento narių šįkart jie sudarys 25 proc.
Kraštutinė dešinė laimėjo Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Lenkijoje.
Pastarojoje neginčytina laimėtoja buvo valdančioji Teisės ir teisingumo partija su 43 procentais balsų.
Jungtinėje Karalystėje tradicinėms partijoms rinkėjai atkeršijo už neišspręstą „Brexit“ krizę ir balsavo už euroskeptišką Nigelo Farage’o „Brexit“ partiją. N.Farage’o politinė jėga turės 29 mandatus EP, Theresos May konservatoriai – 4, Jeremy Corbyno leiboristai – 10, liberaldemokratai – 16, o žalieji – 7.
Italijoje didžiausią balsų skaičių susišlavė kraštutinė dešinioji partija „Lyga“ su vicepremjeru Matteo Salvini priešakyje, pasiekusi istorinį rezultatą ir gavusi daugiau negu 34 procentus rinkėjų balsų.
Beje, į didžiąją politiką vėl grįš ir kitas skandalingas Italijos politikas Silvio Berlusconi. Nors jo vadovaujama partija „Pirmyn, Italija“ surinko tiktai apie 8 proc. balsų, jis pats į EP pateks.
Simbolinę pergalę pasiekė ir prancūzė Marine Le Pen: „Nacionalinis sambūris“ surinko daugiausia balsų rinkimuose su 23,6 proc. ir kiek pralenkė proeuropietiškojo prezidento E.Macrono aljansą, kuris surinko 22,4 proc.
Netrukus po to M.Le Pen pareiškė, kad E.Macronas „neturi kito pasirinkimo kaip tik paleisti Nacionalinį Susirinkimą, kad įvyktų realią visuomenės nuomonę atspindintys rinkimai“.
Kas EP bus kitaip?
Kalbėta, kad šie metai turėtų būti pirmieji, kai euroskeptiškos jėgos gali susivienyti EP, tačiau kol kas į tai nepanašu.
Lenkijos TTP atstovai ir antroje vietoje savo šalyje likę Švedijos demokratai atsisako aljanso su M.Salvini dėl jo meilės Rusijai.
Neaišku, ar paskui skandalingąjį italą paseks V.Orbano „Fidesz“ – vengrai turės rinktis: likti EPP ar keliauti į draugiją su M.Salvini, bet vargu ar jie norės atsisakyti progos būti valdančiojoje daugumoje.
Tuo metu valdančioji koalicija bus spalvingesnė, tai gali įpūsti naujų vėjų Bendrijai, priversti žmones daug labiau domėtis procesais Briuselyje ir Strasbūre.
Bet kartu tai gali ir komplikuoti sprendimų priėmimo procesą, jei bus priimami sprendimai, susiję su kitu ES biudžetu, pasienio kontrole ir priemonėmis kovojant su klimato kaita.
Gali būti daugiau derybų, politinių mainų
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
„Išaugusį rinkėjų aktyvumą lėmė daug poliarizuojančių klausimų, tokių kaip imigracija, sienų apsauga, tapatybės ir kultūriniai klausimai. Tai suaktyvino įvairių spektrų rinkėjus ir šiek tiek pakeitė EP sudėtį. Politinis susidomėjimas yra išaugęs, ir tai didina EP legitimumą bei politinę svarbą.
Ne visai sutikčiau, kad didžiosios partijos prarado pozicijas EP, nes prie didžiųjų partijų visuomet buvo priskiriami ir liberalai, kurie gavo 40 mandatų daugiau. Žalieji, viena kairiųjų partijų, turėjusių nemažą frakciją EP, irgi paaugo. Ir nors krikščionių demokratų bei socialdemokratų frakcijos sumažėjo, padidėjo kitų proeuropietiškų frakcijų gretos.
Pagrindinės Europos politinės jėgos yra konservatoriai-krikščionys demokratai, socialistai-socialdemokratai, liberalai ir žalieji. Atitinkamai gali būti daugiau derybų ir politinių mainų, daugiau politikos. Sakyčiau, kad tai natūraliai atspindi rinkėjų valią.
Sprendimų priėmimas niekur nedings, jis pasistūmės į priekį, tik galbūt reikės ilgesnių bei detalesnių derybų.
Į kraštutinių dešiniųjų pasirodymą EP rinkimuose reikia žiūrėti matematiškai: jeigu jų skaičius padidėjo, tai reiškia jų didesnę sėkmę. Taip pat reikia žiūrėti pagal šalis: Italijoje jie pasirodė gerai, Ispanijoje – blogai, Austrijoje – irgi prastai.
Jų balsas EP nebus lemiamas, ir aš manau, kad daugeliu atvejų jie teigiamai prisidės prie sprendimų priėmimo, nes pritars daugeliui ekonominių ir socialinių klausimų.
Politinių klausimų spektras gali būti labai platus. Neturėtume manyti, kad euroskeptiškos ar neonacionalistinės jėgos visur tik prieštaraus. Manau, tam tikri socialiniai, gerovės ar saugumo klausimai ras pritarimą ir tarp jų.
Lietuvoje mes turime tik tokių „minkštų“ euroskeptikų kaip Valdemaras Tomaševskis, Rolandas Paksas ar Vytautas Radžvilas. Jie tikrai nenori panaikinti ar sugriauti ES, jie tiesiog mato ją kitokią. Bet iš tų „minkštų“ euroskeptikų į EP pateko tik V.Tomaševskis. Skirtingai nuo Europos tendencijų, pas mus euroskepticizmo arba tautinės Europos idėjai nėra taip ryškiai atstovaujama ir tai nesulaukia daugiau populiarumo.“
