Pirmiausia šiais laikais tampa kone neįmanoma išsaugoti paslaptyje netgi tai, kas anksčiau buvo visiškai konfidencialu, – valstybių vadovų tarpusavio pokalbius.
Senais gerais laikais prezidentai galėjo valandą praplepėti girdamiesi savo futbolo rinktinės laimėjimais arba skųsdamiesi savo vaikų stojamųjų egzaminų rezultatais, o spaudos tarnybos išleisdavo šykštų pranešimą, kad didieji žmonės apsikeitė nuomonėmis dėl krizės (įdėti regiono pavadinimą) ir išreiškė susirūpinimą dėl (įdėti prasikaltusios valstybės pavadinimą) elgesio.
O nūnai iš Baltųjų rūmų informacija sunkiasi kaip iš kibiro, kurį kažkas įnirtingai badė šakėmis.
Ir štai nežinomo geradario dėka visi laužome galvą, ar D.Trumpas reikalavo iš V.Zelenskio ko nors nederamo, ar nelabai.
Demokratų partijai viskas aišku, ir Atstovų Rūmų pirmininkė N.Pelosi jau paleido nušalinimo procedūros mašiną.
Kad D.Trumpas bus nušalintas, šansų mažiau, nei kad jo žodynas prasiplėstų iki didesnio nei I.Ilfo ir J.Petrovo aprašytos Eločkos Ščiukinos, kuri, kaip žinoma, puikiai išsiversdavo su trisdešimčia žodžių. Tiesiog Senate, kuris atliks nušalinimo teismo vaidmenį, niekad neatsiras dvidešimt respublikonų, kurie balsuos už savo prezidento apkaltą.
Gali būti, kad demokratams tai nelabai ir rūpi. Tiesiog visu procesu jie nori atimti iš D.Trumpo tai, kuo jis puikiai naudojosi jau keletą metų, – sugebėjimą dominuoti naujienose. Ir taip išmušti jį iš įprasto bendravimo su rinkėjais ritmo ir nuotaikos artėjant kitų metų rinkimams.
Antrasis R.Pecko citatos kampas – kad sunku išsaugoti ne tik paslaptį, bet ir šlovę. Dėl šito vieno pokalbio telefonu tiek V.Zelenskio vardas, tiek Ukrainos pavadinimas nuskambėjo pasaulio antraštėse daugiau, nei būtų įmanoma nusipirkti už visas tokias antraštes mokant grynaisiais pinigais. Kažkas netgi pajuokavo, kad jeigu V.Zelenskis dabar JAV paleistų drabužių liniją, tuoj sulauktų galybės išankstinių užsakymų.
Bet čia mes priartėjame nebe prie šmaikščių citatų, bet visiškai liūdnų ir realistiškų pamokų iš šios istorijos. Kurios, beje ir deja, gali praversti ir mūsų ateičiai.
Pirma, jokiu būdu negalima veltis į kitos šalies, ypač tokios turtingos, galingos ir įtakingos kaip JAV, vidaus kovas. Nesakau, kad tai pradėjo tie, kurie tiesiogine to žodžio prasme nusipirko į savo valdybą tuometinio viceprezidento J.Bideno sūnų, lygiai kaip ir tie, kurie vėliau paviešino V.Janukovyčiaus juodosios kasos mokamus honorarus P.Manafortui, kuris dėl to ir iš D.Trumpo kampanijos pasitraukė, ir už grotų nutūpė. Bet visada reikia galvoti, kad, turint reikalą su šitaip į nesutaikomas stovyklas pasidalijusia šalimi, visada reikia ne tik devynis kartus pamatuoti, bet ir dešimtą nekirpti.
Čia – antroji pamoka. Tokį politinės poliarizacijos laipsnį pasiekusioms šalims mūsų problemos ir bėdos mažai rūpi. Jos yra aktualios tik tiek, kiek padeda spręsti savo šalies vidinius reikalus, paprasčiau tariant – išlaikyti arba perimti valdžią.
Nebūtų šio elemento, giliai dzin D.Trumpui būtų J.Bideno sūnaus ukrainietiška alga, dar giliau dzin demokratams būtų D.Trumpo pokalbis su V.Zelenskiu. Todėl galima ir reikia stengtis užmegzti ir palaikyti gerus santykius su asmenimis, tačiau daug svarbiau juos puoselėti su institucijomis, kurios kol kas dar šiaip ne taip išsaugo politikos perimamumą.
Ir trečia, net visiškam analfabetui aišku, kaip mums ar bet kuriai mažai šaliai tokiame kontekste svarbūs aljansai ir tarptautinės sąjungos, o ne dvišaliai susitarimai, kuriais norima grįsti naująjį pasaulį. Tokiame pasaulyje sauso niekas neklauso, o didesnis visuomet „gvaltavos“ mažesnį jam norimu būdu.
Tuo metu aljansuose ir sąjungose bent kokios nors taisyklės išlieka, padedančios negrįžti į neolito „visi prieš visus“ ristynes. Ir jeigu tai laiku išmoksime, gal išvengsime tokių situacijų ir nedūsausime, kaip sunku išsaugoti šlovę ir paslaptis.
