Išties vadinamoji Steinmeierio formulė, kurią praėjusią savaitę pasirašė Kijevas, – planas, kaip įgyvendinti vadinamuosius Minsko susitarimus pirmiausia pagal Maskvos scenarijų.
Esmė – Ukraina suteikia Rusijos užimtoms Donbaso dalims „specialųjį statusą“ ir „autonomiją“, amnestuoja ten esančius „formuočių narius“ ir leidžia surengti „vietos rinkimus“, o paskui gauna šias dalis kaip savo teritorijos dalį.
Tai iš esmės reiškia „liaudies respublikų“ legalizavimą ir jų pavertimą aštriu peiliu Ukrainos paširdžiuose.
Ši formulė buvo parašyta dar prieš kelerius metus ir link jos mėgino žengti buvusi Ukrainos valdžia. Tačiau viskas labai greitai baigėsi. Mat Maskva ir jos marionetės „respublikose“ nė per nago juodymą nesirengė vykdyti to, ko reikalavo Kijevas, – iš tiesų atitraukti pajėgas nuo fronto, atiduoti užimtų teritorijų sienos su Rusija kontrolę, užtikrinti, kad „vietos rinkimai“ būtų bent iš dalies laisvi.
Tai buvo savotiškai patogu ir tuomečiams Kijevo politikams, kuriems buvo geriau murdytis toje aklavietėje, kuria jau seniai virtęs frontas, ir badyti pirštais į Rusiją bei Vakarus.
Dabartinė Ukrainos valdžia, visiškai kontroliuojama prezidento V.Zelenskio ir tų, kurie stovi už jo, skelbia esanti nusiteikusi ryžtingai.
Akivaizdu, kad šešėlinės derybos ir susitarimai su Kremliumi jau vyko nuo pat prezidento rinkimų.
Tačiau ir dabar, kaip ir prieš kelerius metus, viskas atsiremia į paprastą klausimą: o kaip visa tai bus įgyvendinta?
Aukščiausi Ukrainos valdžios pareigūnai kartoja tą patį, ką ir jų pirmtakai. Esą Ukrainos pajėgos nebus atitrauktos nuo fronto linijos, jei priešas nenutrauks ugnies, ant fronto linijos turi atsirasti tarptautinių stebėtojų, visos „Rusijos formuotės“ turi arba sudėti ginklus, arba pasitraukti į Rusiją, „vietos rinkimai“ turi vykti tik pagal Ukrainos įstatymus, dalyvaujant ir juos kontroliuojant ir Ukrainos atstovams, Ukraina turi atgauti sienos kontrolę.
Lygiai taip pat akivaizdu, kad Kremlius nė su viena iš šių sąlygų nesutiks.
Vadinasi, šiuo metu galima kelti mažiausiai tris versijas dėl to, kas vyksta ir kuo tai gali baigtis. Pirma, viskas tarp Kremliaus ir Kijevo viršūnių jau seniai sutarta. Tad Rusija gali žengti apsimestinius žingsnius vaidindama, kad Ukraina atgauna sienos kontrolę, ar vietos „rinkimai“ yra iš tiesų „laisvi“, o Kijevas apsimeta, kad taip iš tiesų yra. Patenkintos ir Vakarų viršūnės, kurioms reikia „normalizuoti“ santykius su Maskva. Vis dėlto labiausiai patenkinta pastaroji – jai nebereikia išlaikyti okupuotų teritorijų, nes jas išlaiko Kijevas, be to, Vakarai atšaukia bent dalį sankcijų. O gal ir visas.
Naujoji Kijevo valdžia, kaip ir senoji, tik vaidina, laukia, kada viskas vėl atsimuš į senąsias „raudonąsias linijas“, o tada irgi galės – tik su dviguba jėga – badyti pirštais į Vakarus ir Rusiją.
Šioji, be abejo, yra numačiusi ir tokią tikimybę, vadinasi, jos kerštas bus negailestingas.
Pati Rusija iš tiesų nenori jokio tikro „formulės“ ar Minsko susitarimų įgyvendinimo. Jai tiesiog reikia, kad kuo labiau įkaistų, o geriausia – krauju išsilietų jau dabar raudonas atžymas siekianti įtampa Ukrainos visuomenėje.
Tai jau naujos galimybės destabilizacijai ir agresijai plisti gilyn į Ukrainos teritoriją.
Visą šią situaciją galėtų neutralizuoti ketvirtasis scenarijus – Vakarai ima taip stipriai ir vieningai spausti Rusiją vis didėjančiu sankcijų ir politiniu volu, kad ji pagaliau neištveria ir išties palieka bent Donbasą. Bet tai, suprantama, nerealu.
Taigi lieka iš esmės viena perspektyva: Ukrainos laukia dar sunkesni laikai nei anksčiau. Bet gal tai bus skaistykla, atvesianti į tikrą valstybės atgimimą, o ne į kapą?
