„Rengiame rinkimus savo žmonėms, kad būtų geriau, ir rengiame juos taip, kaip suprantame“, – tokia 65-erių A.Lukašenkos frazė daug kam Vakaruose sukėlė šypseną.
Mat šalyje, kurią nuo 1994 metų valdo paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas A.Lukašenka, iš 110 vietų Atstovų Rūmuose nė viena neatiteks opozicijos atstovams.
A.Lukašenkos kritikai turėjo mažai galimybių patekti į parlamentą: pagrindiniams opozicijos lyderiams ir dviem vieninteliams opozicijos atstovams kadenciją baigiančiuose Atstovų Rūmuose buvo apskritai neleista kandidatuoti.
O kampanijos metu sulaikyti keli opozicionieriai, valstybinės televizijos vengė transliuoti jų rinkimų kalbas.
Už tai šiemet į Atstovų Rūmus pateko buvusi informacijos ministrė Lilija Ananič, buvęs Baltarusijos pasiuntinys Turkijoje Andrejus Savinychas, Liberalų demokratų partijos pirmininkas Alegas Gaidukevičius ir „Mis Baltarusija 2018“ Marija Vasilevič.
Gražuolės karūną pelniusi 22-ejų M.Vasilevič pastaraisiais mėnesiais dažnai lydėdavo A.Lukašenką į oficialius renginius, šoko su juo pernai Naujųjų metų puotoje, šiemet gėrėjosi arbūzų derliumi, ėjo su prezidentu ir jo sūnumi Nikolajumi žiūrėti ledo ritulio varžybų, tačiau iki šiol jokia politine veikla neužsiėmė.
Apskritai daugiau negu pusė naujų Atstovų Rūmų deputatų – valstybės tarnautojai ir valstybinėje žiniasklaidoje dirbę žurnalistai.
„Rinkimai Baltarusijoje parodė bendrą pagarbos trūkumą demokratiniams įsipareigojimams, – sekmadienį komentavo nepriklausoma stebėtoja Margareta Cederfelt, dirbanti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO). – Parlamento rinkimai Baltarusi joje pamažu tampa tik formalumu.“
Stebėtojai iš Vakarų nebuvo įleidžiami į kai kurias rinkimų organizavimo procedūras, nebuvo sudarytos nešališkos rinkimų stebėjimo komisijos.
Iš viso rinkimų procesą stebėjo per 1 tūkst. tarptautinių stebėtojų – daugiausia iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS), kuri sudaryta iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, ir ESBO.
ESBO atstovai sutartinai kalbėjo apie pažeidimus, o NVS atstovai, žinoma, gyrė demokratiją Baltarusijoje.
„Baltarusija ištobulino rinkimų klastojimo sistemą, – tvirtino Varšuvos politikos analizės centre dirbantis Pavelas Usovas. – Niekas nebalsuoja, niekas balsų neskaičiuoja, tačiau yra rezultatas, kurio niekas negali paneigti.“
Tačiau Minsko skelbiamas rinkimų aktyvumas – pasakiškas: balsavo 77 procentai iš 6,8 mln. rinkėjų, o 35 procentai tai padarė iš anksto.
Panašus aktyvumas tikriausiai bus skelbiamas ir kitais metais, kai vyks prezidento rinkimai, o juose ir vėl dalyvaus A.Lukašenka.
Nesutrukdys ir tai, kad prezidentas juos nori organizuoti pasyviausiu metų laiku – vasarą.
Jis teigė, kad žiemą – per anksti, nes dar tik baigėsi vieni rinkimai, pavasarį – „politinis paūmėjimas“, o rudenį reikės rūpintis derliumi, kad žmonės turėtų, ką valgyti, todėl geriausias metas – vasara.
Minsko vadovas teigė nenusiminsiąs, jeigu jo žmonės nepalaikys – esą nėra įsikibęs posto, „kol pamėlynuos pirštai“.
„Jei jūs vertinate stabilumą, šią tikrovę, mūsų šalies plėtrą, ramybę. Vertinate, kad nebūsite parduoti, kur nors įvaryti, vertinate suverenumą, nepriklausomybę, tai patys turite ateiti ir pasakyti: prezidente, tu dar sveikas, dalyvauk, prašome tavęs“, – dėstė A.Lukašenka.
Suverenumą A.Lukašenka rinkimų naktį akcentavo ne kartą. Baltarusijos prezidentas prabilo ir apie vykstančias derybas su Rusija ir didėjančią šalies integraciją.
Vis dėlto patikino, kad nenori, kad jo valstybė taptų Rusijos dalimi: „Nepatvirtinsiu ir nepasirašysiu nė vieno dokumento, jeigu jis prieštaraus Konstitucijai ir esminiams mūsų visuomenės gyvenimo principams.
O pagrindiniai principai – tai mūsų valstybės suverenitetas ir nepriklausomybė.“
Rusija ir Baltarusija sudarė bendrijos sutartį dar 1996 metais įsipareigodamos artimai bendradarbiauti ekonomikos ir karinėje srityse.
Vis dėlto pastaraisiais metais tarp šalių atsirado trintis ir girdėti gandų, kad Kremliaus užmojis – įjungti Baltarusiją į federaciją ir taip prasitęsti prezidentavimo laikotarpį.
Rusijos spaudžiamas Minskas žvelgia į Vakarus
Daugybės gijų pririštas prie Rusijos, bet vis žvilgčiojantis į Vakarus – toks pastaruoju metu atrodo A.Lukašenka. Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala teigia, kad Baltarusijos lyderis dairosi galimų alternatyvų Maskvai, bet jo galimybės jas rasti – ribotos.
„Baltarusija visada turėjo periodų, kai aktyviau siekdavo kontaktuoti su Vakarų valstybėmis, ir tai vyksta banguotai – pasikartoja pablogėjus santykiams su Vakarais. Dabar akivaizdu, kad Baltarusija siekia vėl megzti kontaktą. Tai nulėmė derybos su Rusija dėl dar glaudesnės tarpusavio integracijos, tai tarsi ieškojimas potencialių alternatyvų, – „Lietuvos rytui“ sakė L.Kojala. – Vis dėlto tikriausiai visi Vakaruose supranta, kad tai nėra balansavimas tikrąja to žodžio prasme – kad gali rinktis tarp dviejų skirtingų pusių. Baltarusija realiai yra labai integruota su Rusija: pusė importo, pusė eksporto vyksta su šia valstybe, jos abi – Eurazijos ekonominės sąjungos narės, Baltarusija gauna didžiules dotacijas per dujas ir kitus gamtinių žaliavų produktus – moka už juos perpus mažesnę kainą negu Europos šalys. Tas balansavimas turi būti suprastas kaip labai ribotas, nes Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos labai žymi.“
Nors A.Lukašenka teigia, kad nenori jokios sąjungos su Rusija, kuri keltų grėsmę Baltarusijos suverenumui, kai kurie politologai teigia, kad Baltarusijos inkorporacija į Rusiją neišvengiama. Pasak L.Kojalos, integracijos lygmuo yra labai didelis: „Jau dabar daugelyje svarbiausių strateginių sričių, apimant tokius dalykus kaip kalba, kultūra ir istorija, Baltarusija ir Rusija yra labai integruotos. Tai gal liko tik simboliniai patepimai, kurie jau būtų nebe toks jau didelis žingsnis į priekį.“
Anot politologo L.Kojalos, didžioji dilema – ar Baltarusija gali atlaikyti Rusijos spaudimą dėl inkorporacijos – jei jis toks bus – ir atsigręžti į Vakarus kaip alternatyvą. „Baltarusija kartoja, kad tai yra viena rinka, bet dvi valstybės. Kad būtų galima kalbėti apie mokesčių suderinimą, dar palankesnes prekybos sąlygas, bet būtinas suvereniteto išlaikymas. O Rusijos pozicija gana neapibrėžta: neaišku, ar ji iš tikrųjų siekia bendros valstybės, ar tik parodyti, kad Baltarusijos galimybės ieškoti alternatyvų yra ribotos“, – teigė L.Kojala.
L.Kojala teigia, kad didesnė Baltarusijos integracija su Rusija turi reikšmės ir Lietuvai: „Bent kol kas Baltarusijos teritorijoje nėra Rusijos karinių bazių, bent jau didelių, kurios neleistų suabejoti, kad šių dviejų valstybių karinės integracijos lygmuo yra lyg vienos valstybės. Jei Baltarusijos suvereniteto nebūtų, Lietuva turėtų didžiausią pasienio ruožą nebe su Baltarusija, bet su Rusija. Integracijos klausimas reikšmingas ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos Sąjungos šalims, kurios pastaruoju metu ieško sąlyčio taškų su A.Lukašenka. To pavyzdys – planuojami vizitai į Austriją ir į Latviją.“
Sekmadienį A.Lukašenka pranešė, kad kitais metais planuoja vizitą į Latviją, kuris „tikrai nebus turistinė kelionė“. Pasak L.Kojalos, svarbiausias šio vizito tikslas bus susijęs su ekonominiais klausimais. Vienas jų tikriausiai bus Rygos uostas, jo apkrova, kuri gali būti reikšminga ir Lietuvai bei Klaipėdos uostui.
