Iš karto po Ukrainos prezidento rinkimų prasidėjo slaptos V.Zelenskio komandos ir Rusijos prezidento V.Putino aplinkos žmonių šešėlinės derybos. Imta tartis, kaip užbaigti karą Ukrainos rytuose, Donbase.
Kremlius nutraukti ugnį fronte sutinka su vienintele sąlyga – Ukraina turi pasiimti šias atplėštas dalis atgal į savo teritoriją, kartu iš esmės pripažindama kad jos bus Maskvos, o ne Kijevo kontroliuojamas anklavas.
Ši sąlyga buvo aiški jau prieš kelerius metus, kai Ukraina, patirdama fronte vieną pralaimėjimą po kito, buvo priversta pasirašyti vadinamuosius Minsko susitarimus. Jie numatė, kad Ukraina pirmiau savo įstatymuose turi įteisinti minėtų teritorijų specialų statusą, autonomiją, leisti surengti ten rinkimus ir tik po to Kijevas jau galėtų formaliai atgauti šių teritorijų ir sienos su Rusija kontrolę.
Akivaizdu, kad ta kontrolė, kaip ir rinkimai, būtų butaforinis dalykas – tai reikštų separatistinių anklavų įteisinimą.
Buvusio prezidento P.Porošenkos valdžia atsisakė vykdyti Minsko susitarimus taip, kaip norėjo Maskva.
Kijevas reikalaudavo pirma išvesti iš „liaudies respublikų“ visas ginkluotas ir Rusijos kontroliuojamas pajėgas ir atiduoti Ukrainai kontroliuoti sieną. Bet Kremliui tai buvo nepriimtina.
Dėl šios kaktomušos buvo nutrūkę ne tik Normandijos ketverto susitikimai, bet ir Kijevo ryšiai su Maskva aukščiausiu lygiu.
Per tą laiką Rusija spaudė V.Zelenskį kuo labiau įsipareigoti, jog jis vykdys Minsko susitarimus būtent taip, kaip reikia jai.
Pats V.Putinas yra ne kartą viešai sakęs nematantis prasmės susitikti su Ukrainos vadovu, jei Kremlius nebus gavęs garantijų, kad Kijevas pasiims atplėštas savo teritorijos dalis pagal Maskvos sąlygas.
Kai Rusija ėmė atidavinėti Ukrainai belaisvius, grąžino Kerčės sąsiauryje užgrobtus karo laivus, atsirado požymių, jog Kremlius mano, kad šešėlinių derybų su nauja Kijevo valdžia procesas juda jam reikalinga linkme.
Mažai abejotina, jog V.Putinas ir atvykti į Paryžių sutiko tik būdamas įsitikinęs, kad tas susitikimas dar labiau įtvirtins Kijevo judėjimą Maskvai reikalinga kryptimi.
Aišku, galbūt Kremlius ir pats nori kaip nors baigti jį patį varginantį ir tarptautines sankcijas šlubuojančiai Rusijos ekonomikai užkrovusį karą. Kita vertus, galima spėti, kad V.Zelenskiui pavyko suvedžioti ir apgauti V.Putiną.
Kita vertus, Kijevas, ilgai išsisukinėjęs, rudenį vis dėlto pripažino, jog įsipareigojo laikytis vadinamosios Steinmeierio formulės.
Buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro ir dabartinio prezidento pavarde pavadinta formulė iš esmės atkartoja rusiškąjį Minsko susitarimų įkūnijimo traktavimą. Kartu Ukrainos valdžia vengė aiškaus atsakymo į klausimą, kaip ji įsivaizduoja tą įkūnijimą.
Bet ir susitikimo Paryžiuje išvakarėse, ir pokalbių metu Ukrainos delegacija pratrūko kategoriškais pareiškimais, kad valstybės sudėtyje nebus jokių autonomijų, turinčių išskirtines teises veikti net šalies užsienio politiką.
Ukrainiečiai taip pat tvirtino, kad rinkimai dabar atplėštose teritorijose gali būti surengti tik po to, kai iš ten bus išvestos ginkluotos formuotės, o siena su Rusija bus perduota Ukrainos žiniai pagal šios valstybės įstatymus.
Negana to, kai kurie svarbūs V.Zelenskio patarėjai pareiškė, jog Kijevas pasiryžęs derybų nesėkmei – pastatys sieną palei frontą Donbase ir gyvens toliau.
Visos šios kalbos suteikė pagrindą daugeliui džiaugtis, kad Ukraina ne tik ne nekapituliavo Paryžiuje, bet netgi pasiekė politinę pergalę prieš Kremlių.
Vis dėlto tokius Ukrainos derybininkų pareiškimus ar elgesį pirmiausia vertėtų vertinti kaip viešųjų ryšių žaidimus, skirtus savai auditorijai, o esmė – tai, kas surašyta oficialioje susitikimo deklaracijoje.
Bene svarbiausias dokumento punktas – visų šalių (taigi ir Ukrainos) įsipareigojimas per artimiausius keturis mėnesius galutinai suderinti atplėštų teritorijų statuso Ukrainos įstatymuose ir rinkimų jose tvarką bei sąlygas vadinamojoje Trišalėje kontaktinėje grupėje.
Šioje grupėje posėdžiauja Kijevo, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos bei Maskvos atstovai.
Kitaip sakant, nepaisant skambių deklaracijų, Ukraina aukščiausiu lygiu įsipareigojo toliau judėti ta linkme, kuria ją stumia Rusija.
Juk akivaizdu, jog „rinkimai“ Donecke ir Luhanske, netgi formaliai leidus ten įeiti Ukrainos valdžios atstovams, o kelis pasienio punktus perdavus jos pasieniečiams, bus valdomi iš Maskvos, o ne iš Kijevo.
Net jei „rinkimus“ laimėtų V.Zelenskio įkurtas „Tautos tarnas“, šios jėgos kandidatų sąraše dominuotų su Rusija suderinti asmenys.
Situaciją apsunkina ir tai, kad Kijevą kartu su Maskva spaudžia ir pagrindinės Vakarų valstybės, siekiančios esą normalizuoti padėtį.
Taigi bet kokiu atveju taikaus scenarijaus tiek Ukrainai, tiek ją remiančiai tarptautinei bendruomenei, tiek, žinoma, ir Rusijai kol kas tikėtis neverta.
