Edgaras Fernandezas mariačio kostiumą laiko spintoje vienoje Karakaso ligoninėje, kur dirba slaugytoju. Jį vyras naudoja pasirodymams, kai prisiduria prie menkos algos.
Per mėnesį E.Fernandezas uždirba vos 10 JAV dolerių (apie 9 eurus). Akivaizdu, kad iš tokių pinigų neįmanoma pragyventi ekonominės, politinės ir humanitarinės krizės talžomoje šalyje.
Dėl to dauguma slaugytojų turėjo pradėti ieškotis kitų papildomų darbų ir įsidarbino apsaugininkais, namų statytojais ar kitų su jų tiesioginiu darbu nesusijusių profesijų atstovais.
Dirbti slaugytoju Venesueloje neįmanoma – šalyje trūksta gydytojų, medikamentų, o gydymo įstaigose nuolat dingsta elektra.
„Alga yra nieko verta. Už tuos pinigus nieko nenusipirksiu“, – sakė 40 metų E.Fernandezas.
Kartais jam mokama net ne pinigais, o miltais arba kruopomis. Vyras pats gyvena ligoninėje ant purvino čiužinio, nes neišgali susimokėti nuomos.
Tuo metu 30 metų slaugytoja Francis Guillen pati namuose gamina plaukų laką ir supakuotą į maišelius pardavinėja viename Karakaso turguje.
„Jei neturėčiau šio darbo, nežinau, kas būtų iš manęs likę“, – pasakojo moteris, kuri turguje per dieną gali užsidirbti savo mėnesinę algą, gaunamą ligoninėje.
Tarptautinis valiutos fondas skelbia, kad infliacijos lygis šalyje šįmet pasiekė 1 mln. procentų.
Moteriai maišyti chemikalus ir gaminti plaukų laką padeda taip pat slaugytoju dirbantis jos tėvas ir ugniagesio darbą dėl šeimos verslo metęs vyras.
F.Guillen norėtų pabėgti iš šalies, tačiau jaučia pareigą tarnauti žmonėms. Nuo 2016 m.prasidėjusios krizės pradžios Venesuelą jau paliko 15 tūkst. slaugytojų, tai sudaro 40 proc. šios profesijos atstovų.
Karakaso slaugytojų kolegijos prezidentė Ana Rosario Contreras tvirtino, kad tik algų mokėjimas JAV doleriais sulaiko slaugytojus nuo minties pasitraukti.
42-ejų Carlosui Ruizui taip pat teko susirasti neįprastą darbą. Vyras dienomis dirba apsaugininku metalurgijos kompanijoje.
„Darau viską, kad galėčiau gyventi“, – pasakojo vyras.
Tačiau net ir taupydamas kiekvieną skatiką jis sau 4 metus negali leisti nusipirkti naujos slaugytojo uniformos. Tokiam pirkiniui jam reikėtų sutaupyti 10 mėnesių vertės algą.
C.Ruizas pasakoja, kad kai kuriose ligoninėse trūksta 80 proc. reikiamų medikamentų.
Šalies prezidentas Nicolasas Maduro dėl to kaltina JAV pradėtą ekonominį karą ir opoziciją.
„Netrūksta ir tokių, kurie kaltina mus vagiant medikamentus.
Tačiau aš vertinu šį darbą, kuris man davė galimybę dalyvauti savo 4 vaikų gimdyme“, – kalbėjo C.Ruizas.
Slaugytojų darbe netrūksta ir įtampos. Dauguma ligoninių net neturi elektros generatorių, tad bet kuris elektros dingimas gali reikšti mirtį dešimtims pacientų.
Camilo Torresas pasakoja, kad neturi pinigų važiuoti į darbą viešuoju transportu, tad kas rytą tai daro pėsčiomis. Tai jam užtrunka po 2 valandas į vieną pusę.
Toks gyvenimo ritmas ir maisto trūkumas atsispindi vyro kūne – prieš trejus metus jis svėrė 120 kilogramų, o dabar – vos 65.
Vyras negali įsigyti nei naujų batų, nei kojinių, o kadaise balta buvusi uniforma tapo geltona, bet jis neketina nuleisti rankų.
„Mano darbas yra gelbėti gyvybę. Jei niekas to nedarys, per dieną mirs 10 žmonių, o dar penkiskart tiek kankins skausmas, ir tai niekada manęs nepaliks“, – kalbėjo C.Torresas.
Patekusiems į bėdą padės persikelti į Lietuvą
Lietuvos vyriausybė svarsto, ar padėti Venesuelos lietuviams, kurie dėl šalyje tebesitęsiančios krizės norėtų atvykti gyventi į Lietuvą.
Praėjusiais metais Užsienio reikalų ministerija (URM) Venesueloje organizavo konsulinę misiją, kurios metu surinko duomenis apie 50 šioje šalyje gyvenančių lietuvių kilmės asmenų, kurie norėtų persikelti į Lietuvą, jeigu tam būtų sudarytos tinkamos sąlygos. Iš viso Venesueloje gyvena 187 Lietuvos piliečiai, o lietuvių bendruomenė šioje šalyje vienija apie 400 lietuvių kilmės asmenų.
URM siūlo asmenų prašymus dėl perkėlimo priimti iki 2020 metų spalio. Manoma, kad pirmais metais būtų galima perkelti apie 10 asmenų, o tai valstybei kainuotų apie 10 tūkst. eurų.
Parengta pagal AFP ir „Lietuvos ryto“ inf.
