Žinomas aktorius E.Kvoščiauskas praeityje varžėsi televizijos projektuose „Žvaigždžių duetai“ ir „Kviečiu šokti“.
Nors Eimutis turi gabumų dainuoti, šokti, vis ieško savo galimybių ribų.
Mokosi gerdami arbatą
„Domino“ teatre aktorių veja spektaklis po spektaklio, tačiau jis labai norėjo išmėginti tai, ko anksčiau niekada nedarė, – savanorystę.
„Aš nuolat kam nors ruošiuosi“, – juokdamasis tikino E.Kvoščiauskas, šiuo metu savanoriaujantis Raudonojo Kryžiaus draugijoje.
Aktorius kartais savanorystės-labdarystės tikslais lankydavosi senelių namuose, mokyklose vaikams pasakodavo apie teatrą, paaukodavo lėšų nelaimės ištiktiems ar nepasiturintiems žmonėms.
Tačiau vilnietis norėjo dar labiau įsitraukti į savanorystę, jį domino pagalba karo pabėgėliams.
„Parašiau laišką kelioms organizacijoms, kurios dirba su pabėgėliais. Man atrašė Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovai, ir buvo pasiūlyta sirų šeima.
Jiems reikėjo savanorio, kuris lietuviškai bendrautų su tėvais, nes šeši jų vaikai lanko lietuviškas mokyklas ir kalbos barjero nejaučia“, – pasakojo E.Kvoščiauskas, šįmet pavasarį susidraugavęs su Vilniuje gyvenančia sirų Motiaa ir Talalo Rastmų šeima.
Tris dukras ir tris sūnus auginantys Rastmai sostinėje nuomojasi butą. Aktorius kiekvieną savaitę apsilanko jų namuose ir visi, gerdami arbatą, kalbasi lietuviškai. Tėvai nekalba angliškai, vienintelė savanorį ir suaugusius sirus siejanti kalba yra lietuvių.
Bet susikalbėti jau nėra sudėtinga, nes geriant arbatą aktorius sirams aiškina, kad tai – gėrimas.
Taip ir plečiasi žodynas, nes arbatos tema nėra siaura ir taip sužinoma naujų žodžių: puodelis, šaukštelis, cukrus. Visa tai aktorius rodo ir įvardija lietuviškai, tad tėvams belieka įsiminti naujus žodžius.
Mokymasis su aktoriumi – tik bendravimas, be žodynų ir vadovėlių, o temas padiktuoja kasdienybė.
„Pas juos lankosi profesionalus lietuvių kalbos mokytojas, bet to vieno karto per mažai. Jiems reikia daugiau bendrauti, juolab tėvai stengiasi, daro pažangą. Anksčiau vaikų motina dėl kalbos barjero neišeidavo iš namų ir nedirbo, dabar ji neseniai pradėjo dirbti kepykloje.
Šeimos galva su vienu sūnumi darbuojasi šaldytuvų montavimo įmonėje, kurioje nemažai rusakalbių. Todėl visiems tenka įveikti kalbos barjerus“, – pasakojo E.Kvoščiauskas.
Šeima bėgo nuo karo
Aktorių sirai nuo pat pradžių priėmė draugiškai, laiko jį kone šeimos nariu. Savanoriui jie papasakojo apie savo praeitį: „Jų scenarijus – visiškai toks pat, kokį girdėjome apie sirų šeimas. Tai ne kokie nors blogiečiai, pabėgę iš Sirijos ir norintys geresnio gyvenimo Europoje. Jie – tikrieji karo pabėgėliai.“
Sirų šeima kilusi iš šiaurės vakaruose esančio Idlibo. Šis miestas – pasienyje su Turkija. Toje vietovėje pastaruoju metu virė karo veiksmai.
Rastmai vertėsi žemės ūkiu – augino avis, naminius paukščius. Jie nuolat girdėjo krintančių bombų griausmą, kol vieną dieną neteko namų.
Vyrai turėjo rinktis: arba eiti į vietos kariuomenę, arba bus nušauti. Pirmasis tos šeimos narys, bėgęs per kalnus, buvo vyriausias sūnus, po to teko trauktis ir artimiesiems. Rastmų giminėje jau buvo žuvusių, todėl tėvai nenorėjo rizikuoti savo ir vaikų gyvybe.
„Šeimai teko bėgti per Turkiją, per kalnus. Jie ieškojo prieglobsčio Turkijoje, vėliau valtele per jūrą kėlėsi į Graikiją, po to pasiekė Makedonijos sieną, kur laukė, kada juos paskirstys po Europos šalis“, – apie prieš dvejus metus į Lietuvą atvykusius pabėgėlius pasakojo savanoris.
Kol sirai gyveno Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, jų vaikai kartais krūpčiodavo girdėdami pratybų šūvius Lietuvos kariuomenės Gaižiūnų poligone.
Tik persikėlus į sostinę mažieji sirai nebepatyrė streso. Mokyklose jie susirado draugų.
Ir vaikai, ir suaugusieji jaučiasi pritapę Lietuvoje, jiems net ir šaltasis sezonas nekelia problemų, nes turi pakankamai šiltų drabužių, avalynės.
Juk šiuo metu svarbiausia, kad šeima jaučiasi saugi ir turi darbo.
Kartu leidžia laisvalaikį
Aktorius dažnai lankosi Rastmų namuose, tad pastebėjo, kad šeima – labai tvarkinga. Nors daiktų nėra daug, į akis pirmiausia krinta švara.
Sirų šeima laikosi tradicijų – gyvendami toli nuo namų ruošia savo šalies valgius iš lęšių ar bulguro kruopų, laikosi ramadano (musulmonų pasninko mėnuo).
Motina ir dukros galvas dengia skaromis.
Tačiau kultūriniai skirtumai didmiestyje niekam nekrinta į akis, juolab sostinėje gyvena įvairių tautų žmonių.
O šią sirų šeimą galima pastebėti ne tik gatvėje ar parduotuvėje, bet ir teatre, kurio scenoje vaidina E.Kvoščiauskas.
Aktorius mylimai šeimai ne kartą parūpino kvietimų į spektaklius, nes ji labai domisi ir savanorio gyvenimu.
Jeigu aktoriui nepavyksta gauti kvietimų, sirai nusiperka bilietus į teatrą. Be to, žiūrint lietuviškus spektaklius plečiasi ir jų šeimos žodynas.
Vasarą E.Kvoščiauskas sirų šeimyną pakvietė paviešėti Trakuose, visiems nupirko bilietus į Trakų pilį. O kai po apsilankymo nuėjo į kavinę pasmaguriauti desertais, didelė šeima vaišino savanorį ir jo bičiulį vairuotoją.
Karo pabėgėliai nenori likti kam nors skolingi, tad sugyvena broliškai.
Šiuo metu sirams Lietuva yra antroji tėvynė, dovanojusi saugumą, ramybę, draugiškus žmones ir suteikė darbo.
