Libija šiuo metu padalyta į dvi dalis: vienoje kovoja generolas Khalifa Haftaras, kitoje – Jungtinių Tautų (JT) palaikoma Nacionalinės santarvės vyriausybė (NSV), kurios vadovas yra Fayezas al-Sarrajas. Pastaroji veikia Tripolyje ir kontroliuoja nedidelę šalies dalį.
Tuo metu K.Haftaras kontroliuoja didžiąją šalies dalį, įskaitant daugumą jos naftos telkinių.
Konfliktuojančių pusių vadai konferencijoje Berlyne dalyvavo, tačiau nesusitiko.
Be jų, konferencijoje dalyvavo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen bei kitų šalių atstovai.
Taika – dar labai toli
Vokietijos vyriausybės kvietime į Berlyne vykusią konferenciją buvo rašoma, kad pagrindinis tikslas yra „suvereni Libija“ ir „vidinis Libijos susitaikymo procesas“. Tačiau šalis vis dar gana toli nuo taikos.
Situaciją komplikuoja tarptautinių jėgų įsikišimas. Pavyzdžiui, Turkija palaiko Tripolyje esančią valdžią ir neseniai išsiuntė karius į Libiją.
O tokios šalys kaip ir Egiptas, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Rusija palaiko K.Haftaro pusę ir skirtingais būdais teikia jam karinę pagalbą.
Netgi Europos Sąjunga susiskaldžiusi: teigiama, kad Prancūzija palaiko K.Haftarą, o Italija yra artima F.al-Sarrajui.
Raineris Breuilas, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas, teigė, kad kol kas daugiausia dėmesio neskiriama deryboms dėl taikos.
„Pagrindinis tikslas, kad tarptautiniai veikėjai susitartų dėl pagrindinių sąlygų ir sumažintų savo įtaką šalyje“, – sakė jis.
Taip pat pranešama, kad kanclerė A.Merkel parlamentarams teigė, jog „taikos nebus tol, kol karinė technika į Libiją keliaus iš kitų šalių“.
Žingsnelis į priekį
Berlyno konferencijos svarba siekia netgi toliau nei Libija. Kaip teigia užsienio reikalų ekspertas Jurgenas Hardtas, taikos siekis šalyje yra „pagrindas, kuris leis siekti tolesnės stabilizacijos Šiaurės ir Vakarų Afrikoje. Libijos nuvedimas į taikią ateitį būtų didelis pasiekimas regionui.“
Visi konferencijos dalyviai sutarė nebetiekti ginklų konflikto šalims, kad atsirastų galimybė įtvirtinti paliaubas. Po konferencijos A.Merkel pabrėžė, kad nėra karinio būdo, leidžiančio pabaigti konfliktą, – sprendimas gali būti tik politinis.
Užsienio valstybės, tokios kaip Rusija, Egiptas, Turkija ir Prancūzija, pažadėjo nebesikišti į Libijos konfliktą. O susirinkime dalyvavęs JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas teigė, kad dauguma lyderių buvo nusiteikę stabdyti tolesnę eskalaciją regione. Tačiau jis nerimavo dėl pranešimų, kad K.Haftaras uždarė kelis svarbiausius uostus ir pagrindinį šalies naftotiekį – tai gali atsiliepti šalies finansinei būklei.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas sakė, kad pagrindinėms jėgoms dar nepavyko pasiekti rimto ir stabilaus dialogo, bet abi pusės „žengė nedidelį žingsnį į priekį“.
Konfliktas dar neišspręstas
Tačiau konfliktą pavyks suvaldyti tik tada, jei JT Saugumo Taryba reaguos į nusižengimus dėl ginklų tiekimo į Libiją.
Anksčiau to padaryti nepavyko. Per pastaruosius dvejus metus vykusios panašios taikos konferencijos Paryžiuje, Romoje, Maskvoje ir Abu Dabyje taip pat iki šiol nesuteikė veikusių sprendimų.
Paskutinis didesnis susirėmimas Libijoje įvyko 2019 metų balandžio mėnesį, kai K.Haftaras bandė jėga užimti Tripolį likus kelioms dienoms iki JT rengiamos taikos konferencijos.
Konfliktą sunkina ir Turkijos siekiai išplėsti dujų išgavimą rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje. Už tai, kad padės F.al-Sarrajo kariuomenei, Turkijos prezidentas R.T.Erdoganas su Libija pasirašė susitarimą, kuriame nurodoma išplėsti Turkijos dujų iš gavimo teises.
Europa dabar tik grįžta į sudėtingą problemos sprendimų paiešką, kurią per pastaruosius metus užleido, nes neturėjo bendros nuomonės.
Beveik dešimtmetį trunkantis konfliktas
Libija draskoma konflikto jau nuo 2011 metų, kai tuomet įvykusio sukilimo metu buvo nuverstas ir nužudytas ilgametis vadovas Muammaras Gaddafi.
Generolo K.Haftaro Libijos nacionalinė armija (LNA) kontroliuoja didžiąją Rytų Libijos dalį. Pernai balandį jis pradėjo puolimą prieš konkurentę Nacionalinės santarvės vyriausybę (NSV), kuriai vadovauja Fayezas al-Sarrajas. Ji veikia sostinėje Tripolyje ir kontroliuoja nedidelę dalį šalies šiaurės vakaruose.
LNA pajėgoms kol kas nepavyko užimti miesto, tačiau šį mėnesį jos užėmė trečią didžiausią šalies miestą Sirtą. Kaip teigia Jungtinės Tautos, dėl šio konflikto jau žuvo šimtai žmonių, o tūkstančiai liko be namų.
Šį mėnesį taip pat buvo paskelbtos paliaubos tarp LNA ir NSV, tačiau abi pusės kaltina viena kitą dėl pranešamų susitarimo pažeidimų. Bandymai sukurti ilgalaikes paliaubas nutrūko praėjusią savaitę viršūnių susitikime Maskvoje, kai K.Haftaras paliko susitikimą nepasirašęs jokio susitarimo.
Politinis susiskaldymas taip pat padėjo teroristų grupėms, tokioms kaip „Islamo valstybė“, įsitvirtinti Libijoje, todėl šalis tapo pavojinga tūkstančiams žmonių, tad jie nusprendė migruoti į Europą. Dėl šios priežastis Libija tapo „skausmingu tašku“ Vakarų valstybėms.
LNA daugiausia palaikymo sulaukia iš Saudo Arabijos, Egipto, Jungtinių Arabų Emyratų, Rusijos ir Prancūzijos. Tuo metu NSV palaikoma Jungtinių Tautų, Turkijos ir kai kurių Europos Sąjungos valstybių. Turkija neseniai balsavo dėl kariuomenės siuntimo į Libiją siekiant paremti F.al-Sarrajo vyriausybę.
Anot JAV valstybės departamento, pastebėta, kad Rusija stiprina o pajėgas Libijoje ir dislokuoja karius, kad palaikytų K.Haftarą.
Parengta pagal „Deutsche Welle“, BBC, „The Guardian“ inf.
