Mongolija yra viena iš nedaugelio valstybių, galinčių pasigirti reikšminga sėkme kovojant su koronaviruso pandemijos – šalyje iki šiol nustatyta tik 215 COVID-19 atvejų, visi jie buvo įvežtiniai, be to, nuo šios ligos nė vienas žmogus nemirė.
Vis dėlto ekonomikos nuosmukis, korupcija ir silpnas viešųjų paslaugų sektorius yra pagrindiniai nerimą keliantys dalykai šalyje, turinčioje, 3,2 mln. gyventojų, iš kurių apie pusė gyvena sostinėje Ulan Batore.
Rinkimų apylinkės atsidarė 7 val. vietos laiku ir dirbs iki 22 val. (2–17 val. Lietuvos laiku), bet galutinių rezultatų nesitikima sulaukti anksčiau kaip ketvirtadienį. Kai kurie rinkėjai mobiliose balsavietėse savo valią pareiškė jau antradienį.
Mongolija jau 30 metų gyvena demokratijos sąlygomis, remdamasi 1992 metais priimta nauja konstitucija, po šešis dešimtmečius trukusio komunistų valdymo.
Mongolijos liaudies partija siekia išsaugoti per 2016 metų rinkimus užsitikrinti 65 vietų daugumą 76 vietų parlamente – Didžiajame Valstybės Churale. Jos pagrindinė varžovė, Demokratų partija, stengiasi neutralizuoti bent dalį savo ankstesnių praradimų.
Daugiau kaip 600 kandidatų varžosi 29 rinkimų apygardose. Kiekvienoje apygardoje išrenkama po 2–3 deputatus.
Didžiausia konkurencija stebima urbanizuotose vietovėse: viename Ulan Batoro rajone varžosi net 28 kandidatai.
Prieigos prie jūros neturinti Mongolija yra turtinga mineralinių išteklių, bet šaliai sunkiai sekėsi pritraukti užsienio investicijų. Vienas iš veiksnių, lėmusių šią padėtį, buvo didelio atgarsio sulaukę ginčai tarp vyriausybės ir stambių investuotojų, tokių kaip kasybos pramonės milžinė „Rio Tinto“.
Įsišaknijusi korupcija, apie 23 mlrd. JAV dolerių (20 mlrd. eurų) valstybės skola, dvigubai viršijanti šalies metinį bendrąjį vidaus produktą ir bendras pasaulį apėmusios koronaviruso pandemijos poveikis taip pat yra reikšmingi ekonomikos stabdžiai.
Daugiau kaip 30 proc. Mongolijos gyventojų yra atsidūrę žemiau skurdo ribos. Nepasitenkinimas pajamų nelygybe ir korupcija gali padidinti politikos marginalų galimybes būti išrinktiems.
Mongolijai taip pat tenka balansuoti tarp politinės ir ekonominės nepriklausomybės nuo Maskvos, buvusios sovietinių laikų sąjungininkės, ir kylančios regioninės galybės Kinijos. Rusija tiekia apie 95 proc. Mongolijoje suvartojamos naftos ir energijos, tuo metu Kinija nuperka daugiau kaip 90 proc. kasybos eksporto – daugiausiai anglių ir vario.
Vašingtonas savo ruožtu stengėsi skatinti Mongolijoje gero valdymo praktiką ir pilietinės visuomenės stiprėjimą, taip pat rengė su šia NATO partnere bendras karines pratybas. Mongolijoje daugelis vadina JAV šalies „trečiąja kaimyne“, pripažindami glaudžius ryšius su Vašingtonu, padedančius atsverti tiek Kinijos, tiek Rusijos įtaką.
Nepaisant visuomenės nepasitenkinimo, Mongolijos liaudies partija tikriausiai sėkmingai pasirodys per šiuos rinkimus, nes jos vyriausybė pademonstravo neblogą kompetenciją ir sėkmingai tvarkėsi su COVID-19 grėsme.
Mongolija savo sienas uždarė jau sausį, siekdama, kad praeitų metų pabaigoje Kinijoje pirmąkart aptiktas naujasis koronavirusas neišplistų šalies teritorijoje. Dauguma iki šiol nustatytų užsikrėtimo atvejų buvo Mongolijos piliečiai, grįžę į šalį iš Rusijos arba kitų regiono šalių. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 158 užsikrėtusieji jau pasveiko, o 57 tebėra gydomi ir izoliuoti.
