Pažadą išgydyti Amerikos sielą ir sutaikyti neregėtai susiskaldžiusią visuomenę bus išties pragariškai sunku įvykdyti. Pirmiausia daug kas priklausys nuo to, kiek ilgai jo varžovas D.Trumpas atsisakys pripažinti pralaimėjimą ir, svarbiausia, ką darys nepripažindamas.
Kol kas sunku patikėti šiurpiomis pranašystėmis, jog kadenciją baigiantis prezidentas užpils teismus ieškiniais dėl rinkimų rezultatų ar net apsikas Baltuosiuose rūmuose ir ginsis ginklu.
Bet žinant D.Trumpo būdą neįmanoma atmesti net tokios galimybės. Juo labiau kad prezidento poste jis dar oficialiai bus porą mėnesių, per kuriuos gali bent jau pamėginti įpėdiniui prikasti tiek minų po jo sostu, kiek tik galės.
Kita vertus, ir pats D.Trumpas pagrįstai baiminasi priešininkų keršto. Demokratų gretose apstu tokių, kurie rinkimus pralaimėjusį politiką norėtų matyti ne nuosavame golfo lauke, o kalėjimo kameroje arba bent jau teisiamųjų suole.
Pamatysime, kaip su šia kerštingąja stovykla elgsis J.Bidenas. Iš to bus galima spręsti, kiek nuoširdžios jo priesaikos sutaikyti visuomenę.
Tuo metu D.Trumpą trauktis geruoju ir kovoti tik teisinėmis priemonėmis jau dabar, regis, spaudžia ir jo artimiausia aplinka, ir Respublikonų partijos elitas.
Ši partija, kurią D.Trumpas prieš ketverius metus turėjo paveikti nuožmioje kovoje tapdamas oficialiu jos kandidatu į prezidento postą, o po to pavertė savo asmens kulto šventove, išlaiko didžiulę politinę įtaką ne tik abejuose JAV Kongreso rūmuose, bet ir kitose svarbiose institucijose.
Tačiau bent dalis partijos elito net D.Trumpo vienvaldystės laikais sugebėdavo jam priešintis, stabdyti radikaliausius užmojus, netgi kartu su demokratais parlamente plėtoti savarankiškus užsienio politikos projektus.
Žinoma, tai, kad už D.Trumpą dabar balsavo keliais milijonais daugiau rinkėjų nei prieš ketverius metus, rodo, jog jis sugebėjo pakeisti ir partiją, ir jos rinkėjus. Taigi jei jis nutars nesitraukti iš aktyvios politikos ir pradėti naują ilgalaikį žaidimą, siekdamas revanšo, „trumpizmas“ ir toliau bus dominuojanti srovė Amerikos politinėje dešinėje, galinti tapti nauja devintąja banga.
Bet ne mažiau tikėtina ir tai, jog D.Trumpo fenomenas gali subliūkšti, o respublikonai ir jų rėmėjai turės skausmingai ieškoti naujų vadų bei naujos politinės tapatybės.
Vienaip ar kitaip, JAV visuomenės dar laukia sunkus kelias ieškant išeities iš tos gilios takoskyros, kuri kol kas primena aklavietę. Tiesa, čia verta prisiminti, jog aštrūs politiniai, rasiniai, socialiniai, vertybiniai konfliktai, dažnai tiesiai vadinami karais, yra šios supervalstybės kasdienybė jau du šimtmečiai.
Juk per pilietinį karą JAV prarado daugiau žmonių absoliučiais skaičiais, nei, tarkime, per Pirmąjį ar Antrajį pasaulinius karus.
Taigi Europos žiniasklaidą ir viešąją erdvę užplūdusios pranašystės, jog šie prezidento rinkimai – dar viena stotelė pakeliui į tolesnį JAV garmėjimą žemyn, anot amerikiečių klasiko M.Twaino, gerokai per ankstyvos. Matyt, daugiau pagrindo dabar turi tos prognozės, jog JAV turėtų pasukti link tradicinės, klasikinės politikos tiek viduje, tiek tarptautinėje erdvėje.
Ką visa tai reiškia pasauliui?
Esminis D.Trumpo užsienio politikos principas buvo Vašingtono traukimasis iš tarptautinių organizacijų, iš kolektyvinės valstybių veiklos apskritai, ją keičiant JAV izoliacija ir dvišaliais sandoriais su kitomis didžiosiomis šalimis.
Juk D.Trumpas neatsisakė užmojų išvesti JAV iš NATO net tuo atveju, jei būtų laimėjęs antrą kadenciją, galbūt net būtų ėmęs šio tikslo siekti dar aktyviau. O Europos Sąjungą prezidentas vadino mažesne priešininke nei Kiniją – ir ne tik ekonomikos fronte.
Štai kodėl D.Trumpas buvo entuziastingas „Brexit“ rėmėjas, visų euroskeptikų bei radikalių dešiniųjų dėjinis vedlys ir įkvėpėjas.
Dabar pagrįstai kalbama, kad jo pralaimėjimas sudavė triuškinamą politinį ir psichologinį smūgį šioms jėgoms visuose pasaulio kraštuose.
Viliamasi, kad politikos sunkiasvoris J.Bidenas greičiausiai mėgins grąžinti JAV ir ES bei pagrindines jos valstybes prie partneriškų santykių tradicijų.
Žinoma, natūrali JAV ir ES ekonominė konkurencija ar net konfrontacija niekur nedings.
Bet JAV vadovas ir jo aplinka to nesieks paversti politiniu karu bei skyrybomis.
Užtat Vašingtono politika Rusijos atžvilgiu turėtų tapti griežtesnė. Maskvai padidėja grėsmė sulaukti naujų rimtų sankcijų, kurias D.Trumpui iki tol pavykdavo arba blokuoti, arba sušvelninti. Turėtų griežtėti JAV pozicija ir dėl Baltarusijos bei visų kitų autoritarinių režimų.
Bet JAV politika dėl Kinijos, kurią Vašingtonas jau seniai laiko pagrindine grėsme, neturėtų iš esmės keistis. Kaip ir santykiai su Izraeliu ar politika Viduriniuose Rytuose apskritai. Nebent JAV įgyvendintų demokratų pažadus sugrįžti prie ES teberemiamo susitarimo su Iranu arba, pavyzdžiui, pamėgintų vėl aktyviau grįžti į karo Sirijoje sceną, kurią D.Trumpas užleido Rusijai.
Bet kokiu atveju ir visam pasauliui, ir tokioms valstybėms kaip Lietuva svarbiausia, jog JAV bent jau per artimiausius ketverius metus vėl pamažu taptų valstybe, kuri pasaulio viršūnėje buvo iki 2016-ųjų – labiau nuspėjama, nuoseklesnė ir aktyvesnė.
