Bergamo mieste mirusiųjų karstai buvo tiesiog kraunami į karinius sunkvežimius, nes jie nebetilpo nei morguose, nei kapinėse.
Šio miesto Jono XXIII ligoninės Užkrečiamųjų ligų skyriui vadovaujantis gydytojas Marco Rizzi neseniai kalbėjo apie tai, kad jam ir kitiems gydytojams ne kartą reikėjo apsispręsti dėl pacientų gyvenimo ir mirties, nes visiems reikalingos plaučių ventiliavimo technikos neužteko.
Dabar šalis vėl sunkiai kovoja su koronaviruso pandemija, o ligoninė vėl dirba išskirtiniu režimu.
– Vaizdai buvo kaip kare, – prie jūsų ligoninės išsirikiavę kariniai sunkvežimiai, prikrauti karstų.
– Kovo mėnesį čia labai greitai, staigiai į viršų šoktelėjo infekcijos kaip niekur kitur Italijoje ar Europoje. Bergamo provincija priklauso prie daugiausia gyventojų turinčių vietovių. Per mažiau nei tris savaites ligoninėje turėjome 550 COVID-19 pacientų, 250 – intensyviosios terapijos skyriuje. Buvo labai neramu. Pritrūko vietos mirusiųjų kūnams, taip pat morguose ir kapinėse. Juos teko gabenti į kitus miestus.
– Trūko intensyviosios terapijos lovų. Jūs ir jūsų kolegos turėjote spręsti, kas bus išgelbėtas ir kas ne. Kaip tai ištvėrėte?
– Buvo sunku. Turėjome nustatyti taisykles, kad būtų teisinga ir gydytojams nebūtų pernelyg sudėtinga apsispręsti. Nustatėme kriterijus, pagal kuriuos spręsime kam teiksime pirmenybę būti perkeltiems į intensyviosios terapijos skyrių. Po to pacientai buvo tikrinami tris kartus per dieną. Tie, kurie surinko pakankamai taškų, buvo intubuojami.
– Esate sakęs, kad žmonės būtų likę gyvi, jei kitos ligoninės būtų priėmusios jūsų pacientus. Tvyrojo baimė apsikrėsti?
– Taip, žinoma. Bet dėl vietos COVID-19 pacientams būtina pertvarkyti ligoninę. Tai trukdo darbui. Operacijos, koronavirusu neapsikrėtusių pacientų gydymas atidedamas. Tai – skausminga. Bet jei jūsų paties gelbėjimo centras perpildytas, – tai visai kas kita. Pacientai yra čia, ir juos priimi. Bet juo daugiau yra ligonių, juo daugiau pirmiausia galvojama apie savo gyventojus.
– Kiek pacientų Bergamo provincijoje mirė nuo COVID-19?
– Vasario-liepos mėnesiais turėjome 5700 mirties atvejų daugiau nei ankstesniais metais. Daugiausia – COVID-19 pacientai, bet ir mirė nuo kai kurių kitų ligų, nes per šiuos šešis mėnesius dėl perpildytų ligoninių negavo medicininio gydymo, kuris jiems būtų suteiktas, jei nebūtų pandemijos.
– Skaičiai vėl stipriai didėja Lombardijoje. Bet Bergame perpus mažiau teigiamų testų nei regiono vidurkis.
– Padėtis Bergamo, Lodžio, Kremonos ir Brešo provincijose, kurias pavasarį ypatingai skaudžiai palietė koronavirusas, dabar geresnė. Ten dalis gyventojų įgijo imunitetą. Ir čia griežčiau laikomasi atsargumo priemonių – atstumo, kaukių ir higienos nei kitur regione ir Italijoje. Imunizacija (dirbtinio imuniteto sudarymas – Red.) ir taisyklės – to reikėtų visur siekti, tuomet kiltų vis mažesnės pandemijos bangos.
– Kokia padėtis jūsų klinikoje?
– Dirbame vėl išskirtiniu režimu, priimame pacientus iš kaimyninių provincijų. Ir vėl įrengta papildomai 150 intensyviosios terapijos lovų parodų centre – kaip pavasarį.
– Rugsėjį dar atrodė, kad Italija suvaldė pandemiją, dabar šalis vėl laikoma rizikos zona. Kas buvo blogai?
– Nebuvo nuoseklaus atsako į pirmuosius atsinaujinusio COVID-19 plitimo ženklus. Norint užkirsti kelią viruso plitimui, Milane jau spalio pradžioje būtų tekę įvesti dalinį ir griežtą karantiną. Verslininkai, restoranų savininkai buvo prieš ir politikai per ilgai dvejojo.
Parengė Ona Kacėnaitė
