Patricios gyvenimas nebuvo lengvas ir iki pandemijos. Po to, kai ji su vaikais spruko nuo smurtaujančio partnerio ir apsigyveno Rytų Londone turėdama tik drabužius, kuriuos vilkėjo pati ir vaikai pabėgimo metu, jaunai moteriai sušlubavo psichikos sveikata.
„Atrodo, kad tai patiri tik tu su savo vaikais. Sunku jiems paaiškinti, kas ir kodėl vyksta, kai vaikai tiesiog nori valgyti, – jie nesupranta maisto nepritekliaus sąvokos“, – pasakojo Patricia.
Plūsta pagalbos prašymai
Nežinia, kur viskas galėjo pakrypti, jei ji nebūtų sulaukusi pagalbos. Patricia, kaip ir daugybė kitų Rytų Londono Tauer Hamletso (Tower Hamlets) rajono – vienos skurdžiausių vietų Didžiosios Britanijos sostinėje – gyventojų, kreipėsi į „First Love Foundation“ paramos fondą.
Ši labdaros organizacija, į bėdą papuolusiems asmenims teikianti maistą, apgyvendinimą ir teisines paslaugas, jau per pirmąjį pandemijos etapą sulaukė 925 proc. daugiau pagalbos prašymų.
„COVID-19 visiškai pakeitė žaidimo taisykles“, – teigė „First Love Foundation“ fondo įkūrėja Denise Bentley.
Pandemija tik sustiprino ir taip daugybės JK gyventojų patiriamą neužtikrintumą dėl maisto. Ypač tai juntama Londono Tauer Hamletso rajone.
„Šioje bendruomenėje tvyro sunkumo jausmas: kad yra, kaip yra, kad esi nesvarbus, kad čia tavo vieta ir kad taip bus visą gyvenimą“, – sakė D.Bentley.
Nesibaigiantys vargai
Pandemija padidino atotrūkį tarp turinčių ir neturinčių.
Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas sakė: „Ištisi regionai, kurie darė pažangą naikindami skurdą ir mažindami nelygybę, per kelis mėnesius buvo nublokšti metų metus atgal.“
Vis dėlto netgi Europoje – viename turtingiausių žemynų su dosniausia socialinės apsaugos sistema – dar gerokai iki koronaviruso krizės buvo nerimaujama dėl skurdo ir alkio.
2019 m. Eurostato tyrimas atskleidė, kad Europos Sąjungoje maždaug 92,4 mln. žmonių – 21,1 proc. visos populiacijos – gyvena ant skurdo arba socialinės atskirties ribos.
Net 33,4 mln. europiečių 2018 m. negalėjo sau leisti kas antrą dieną suvalgyti mėsos, žuvies ar kokio nors vegetariško patiekalo. Tapo akivaizdu, kad problemos mastas Europoje – milžiniškas.
Kai smogė pandemija, reikalai dar labiau pablogėjo.
Vis daugiau žmonių didžiuosiuose Europos miestuose tapo priklausomi nuo maisto bankų.
Spaudimas ir taip apkrautoms, dažnai savanorišku pagrindu veikiančioms organizacijoms smarkiai išaugo.
Didžiausias JK maisto bankų tinklas „The Trussell Trust“ paskelbė, kad pandemijos pradžioje jo paslaugų paklausa kilo 47 proc.
Be to, pirmą kartą per savo 70 metų istoriją UNICEF paskelbė, kad maitins alkstančius vaikus JK augant rizikos grupei priklausančių nepilnamečių skaičiui.
Europos maisto bankų federacija (EMBF) pranešė, kad, palyginti su ikipandeminiais laikais, maisto paklausa iš 430 maisto bankų sudarytame Europos tinkle išaugo vidutiniškai 30 proc.
EMBF prezidentas Jacques’as Vandenschrikas sakė, kad gerovės programų aukso standartu laikomose ES šalyse maisto bankams tenka lopyti valdžios paliktas skyles. Tai galioja ir seniau autoritarizmą išgyvenusioms mažoms valstybėms.
„Mes dirbame darbą, kuris komunistinėse ar socialistinėse šalyse neegzistavo.
Jose nereikėjo maisto bankų, nes valdžia duodavo viską, – kalbėjo J.Vandenschrikas. – Maisto bankai norėtų išnykti, pasiekti tokį lygį, kai niekam nebereikia paramos maistu, kai nesaugumas dėl valgio nebeegzistuoja. Dėl to privalome iš pagrindų persvarstyti visą sistemą – maisto gamybą, savo valgymo įpročius, tai, kaip maistas yra paskirstomas.“
Skurdas ir trapumas
Žiauri realybė, jog daugybę Europos žmonių nuo būtinybės kreiptis į maisto banką skiria tik kelios nesumokėtos algos arba viena trauminė patirtis.
„Tai gali nutikti kiekvienam“, – sakė vieno Prancūzijos maisto banko vadovas Patrice’as Blanc’as.
Pandemijos sukelta alkio banga maisto bankų paklausą Prancūzijoje užaugino 40 proc.
Labiausiai paveikti buvo šiauriniai Paryžiaus priemiesčiai, kur kasdien driekiasi eilės prie maisto bankų.
„Dėl to gėda turėtų būti ne šiems žmonėms, o visuomenei“, – tvirtino P.Blanc’as. Anot jo, visuomenėje gajūs neigiami stereotipai, susiję su maisto bankų klientais, gali trukdyti žmonėms pasinaudoti kita jų teikiama nauda: „Maisto bankai teikia ne tiktai maistą, bet ir socialinius ryšius. Skurdas nėra tik pajamų klausimas. Tai – vienišumo klausimas.“
Panašiai mąsto Vokietijos maisto banko „Tafel Deutschland“ pirmininkas Jochenas Bruhlas.
Ši organizacija padeda daugiau kaip 1,6 mln. žmonių didžiausioje Europos ekonomikoje.
„Dauguma skurdo paveiktų asmenų kenčia ir dėl vienišumo, psichologinio streso, – sakė jis. – Mes daug metų stengiamės parodyti politikams ir visuomenei, kad „Tafel“ užduotis yra ne išnaikinti skurdą, bet padėti žmonėms. Koronavirusas šį degantį klausimą ištraukė į paviršių.“
Parengta pagal CNN inf.
