Tuo metu jam buvo suteikta galimybė užduoti klausimus asmeniniam liudytojui, kuris buvo pakviestas liudyti jo naudai.
S.Latypovas kreipėsi į šį vyrą – savo tėvą – ir paskelbė, kad Vidaus reikalų ministerijos Vyriausioji kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija valdyba (GUBOP) jam grasino sulaikymo metu.
„Tėve! Po susitikimo pas mane atėjo GUBOP'as. Jie pažadėjo, kad jei nepripažinsiu savo kaltės, gausiu „spaudimo kamerą“, o mano giminaičiams ir kaimynams bus iškeltos baudžiamosios bylos. Aš jau buvau toje kameroje – 51 dieną. Taigi, pasiruoškite“, – sakė jis.
Tuomet S.Latypovas, stovėdamas ant suolo, kad sargybiniai negalėtų jo pasiekti, pakėlė rankas ir dūrė sau į kaklą rašikliu.
Kai jis susmuko ant suolo, sargybiniai puolė ieškoti rakto nuo teismo kameros, o žiūrovai apstulbę stebėjo. Galiausiai sargybiniams pavyko patekti į vidų, o kruvinas ir stipriai sutvarstytas aktyvistas buvo nuneštas į laukiantį greitosios pagalbos automobilį.
Tai, kad Baltarusijos kalinys verčiau nusižudys, nei atsidurs „spaudimo kameroje“, nėra išskirtinis atvejis.
Žmogaus teisių stebėtojų ir buvusių kalinių teigimu, „spaudimo kameros“ Baltarusijos kalėjimuose ir areštinėse yra tiesiog kankinimo kameros, o grasinimas patekti į jas daugelį priverčia imtis drastiškų priemonių.
Šios kameros dažnai apibūdinamos kaip vienutės, kuriose laikomi su valdžia bendradarbiaujantys užkietėję nusikaltėliai.
Sergejus Ušcinovas iš Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Teisinė iniciatyva“, padedančios žmonėms pateikti bylas Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT), birželio 1 d. „Current Time“ sakė, kad sulaikytieji siunčiami į šias kameras, kad kiti kaliniai iš jų išmuštų prisipažinimą.
Žmogaus teisių aktyvistas Michailas Žamčužnyjus, kuris kalėjime dėl politiškai motyvuotų kaltinimų praleido šešerius su puse metų, „Radio Free Europe“ Baltarusijos tarnybai paaiškino, ką reiškia leisti laiką „spaudimo kameroje“.
Jis sakė, kad kiekviename šalies ikiteisminio sulaikymo centre, pažeidžiant tarptautinę teisę, yra tokios kameros, o valdžios institucijos teigia, kad kameros reikalingos slaptiems, bet tarnybiniams tikslams.
Vyras teigė, kad šios kameros paprastai yra maždaug 4x6 metrų dydžio ir visiškai izoliuotos nuo garso storomis sienomis bei dvigubomis durimis. Kitais atvejais, pasak jo, naudojamos įprastos kameros, o sulaikytųjų šauksmams užgožti jose groja garsi muzika.
Sulaikytieji gerai žino, kad tokios kameros egzistuoja, ir baimė patekti į jas yra didžiulė.
„Dažnai esu matęs, kaip nuteistieji ar kaltinamieji atsiveria [prisipažįsta padarę nusikaltimus] tiesiog priešais kameros duris“, – sakė M. Žamčužnyjus.
Teisių gynėjas sakė, kad kiti bando išvengti siuntimo į kameras save žalodami. Taip yra todėl, kad dėl atviros, kraujuojančios žaizdos sulaikytuosius reikės paguldyti į ligoninę, taip bent kuriam laikui išvengiant kankinimų.
Kai kurie sulaikytieji iš tiesų bando įveikti „spaudimo kameros“ išbandymą, tačiau rezultatas priklauso nuo jų valios stiprumo ir atsparumo grasinimams.
Kiti paminėjo, kad tokie grasinimai gali daryti didelę įtaką sulaikytiesiems, po to kai Baltarusijoje buvo žiauriai susidorota su masinėmis antivyriausybinėmis demonstracijomis.
Gegužės mėnesį Alesia Kachanouskaja pasakojo, kad jos sūnus Jaugenas Kachanouskis buvo mušamas tol, kol prisipažino dėl kaltinimų, susijusių su dalyvavimu protestuose.
„Iš jo buvo išmušti parodymai, – sakė ji. – Kai jie pradėjo grasinti, kad įkiš jį į „spaudimo kamerą“... Jis pasidavė ir prisipažino pats“.
Tačiau teisme J. Kachanouskis kaltės nepripažino, sakydamas, kad prisipažino patyręs psichologinį ir fizinį spaudimą.
„Policija mane mušė į pilvą, galvą ir kojas, grasino, kad jei neduosiu parodymų taip, kaip reikia, mane pasodins į „spaudimo kamerą“, – teismui pasakojo J. Kachanouskis. – Pasirašiau [prisipažinimą] neskaitęs, nes bijojau, kad mane vėl sumuš.“
Galiausiai vaikinas buvo pripažintas kaltu dėl dalyvavimo masinėse riaušėse ir nuteistas kalėti daugiau nei tris su puse metų.
S.Ušcinovas teigė, kad demonstrantų kankinimai nesibaigia nuo tada, kai prasidėjo protestai prieš Aliaksandro Lukašenkos „pergalę“ rinkimuose.
Jis teigė, kad nors daugiausia kankinimų atvejų įvyko pirmąją masinių demonstracijų savaitę, „jie kankinami ir šiandien, kankinami kalėjimuose“.
„Yra daugybė atvejų, kai teismuose žmonės pareiškė, kad jie buvo mušami siekiant išgauti prisipažinimus“, – sakė S.Ušcinovas ir pridūrė, kad teismai tiesiog nekreipia dėmesio į teiginius apie kankinimus.
Parengta pagal „Radio Free Europe“ inf.
