Tiesa, tai, kas baigėsi šiomis dienomis, – natūrali seniai vykusio proceso pabaiga, kuri buvo nuspėjama.
JAV pasitraukimas iš Afganistano buvo ne vienos prezidento administracijos siekis. Apskritai tai kur kas platesnės Vašingtono elito globalinės strategijos slinkties dalis palaipsniui traukiantis iš įvairių karų ir „pasaulio policininko“ vaidmens dalis, šiuo metu labiausiai gręžiantis į konfrontaciją su Kinija.
Svarbiausia, kad JAV ir jų sąjungininkams, nepaisant svaiginančio dydžio išteklių bei sąnaudų, taip ir nepavyko patraukti į savo pusę afganų visuomenės, pakeisti jos archajiškos esmės.
Šią nesėkmę greičiausiai lėmė ir tų sąnaudų ir išteklių paskirstymo politika, kontrolė, kuri išliko paviršutiniška ir neefektyvi. O tokia padėtimi ir visuomenės būkle Talibanas pasinaudojo šimtą kartų efektyviau.
Bet ar visiškas ir toks skubus pasitraukimas ir „provakarietiškos“ Afganistano valdžios subyrėjimas buvo neišvengiamas?
Daugelis teigia, jog JAV su sąjungininkais privalėjo išlaikyti bent tokį pajėgų skaičių, kad talibai nepaimtų į savo rankas visos šalies ar pagrindinių jos miestų. Yra nemažai sakančių, jog tas pajėgas net reikėjo didinti.
Bet kokiu atveju dabartinis pasitraukimas, kone paniška skuba paliekant pačią sostinę Kabulą yra milžiniškas smūgis tiek JAV, tiek visų Vakarų globaliniam įvaizdžiui. Rusijos, jos šalininkų ir sąjungininkų, taip pat kitų pasaulio diktatūrų propaganda jau šaukia, kad tai dar JAV tolesnio nuosmukio ir silpnėjimo įrodymas, be to, akivaizdžiausias pavyzdys, jog „demokratijos eksportas“ patyrė galutinį fiasko.
Afganistano kritimas atgal į barbarybę esą vainikuoja ir maksimaliai išryškina tai, kas jau esą buvo akivaizdu po Irako epopėjos ir Arabų pavasario.
Būtent šis „demokratijos eksporto politikos“ tariamas žlugimas ir yra svarbiausias autoritarinės propagandos garsiausiai trimituojamas dalykas.
Tiesa, Maskvos, demonstruojančios partnerystę ir brolybę su pačioje Rusijoje uždraustu Talibanu, džiaugsmas yra su dvigubu dugnu.
Nors Rusijai ir svarbiausia, kad JAV pralaimėjo, akivaizdu ir tai, kad jai pačiai kyla neišvengiamas pavojus iš Afganistano.
Tačiau kartu tai – ir proga destabilizuoti ir dar labiau pajungti sau tarp savęs ir talibų esančias valstybes.
Tuo metu smūgis kitų pagrindinių Vakarų valstybių autoritetui ir įvaizdžiui yra bene dar didesnis nei JAV.
Jų silpnumas globalinėje geopolitinėje scenoje šiuo atveju išryškėjo dar labiau.
Afganistanas sugrįžta ten, kur buvo prieš du dešimtmečius, ten karą pradėjus amerikiečiams su sąjungininkais – jis ir vėl tampa pasaulinės reikšmės ir masto terorizmo, islamiškojo fundamentalizmo, narkotikų kontrabandos ir, žinoma, regioninės agresijos tvirtove.
Galima pridurti, kad nelegalių migrantų srautai, tebeatakuojantys ES ir su Baltarusijos pagalba užgriebę Lietuvą, greičiausiai smarkiai pagausės.
Akivaizdu, kad regime naujos ilgos geopolitinės krizės, taip pat humanitarinės ir žmogaus teisių katastrofos pačiame Afganistane pradžią. Ši krizė, neišvengiamai plėsdamasi ir aštrėdama, tiek JAV, tiek ES vis aštriau kels tuos pačius klausimus, kurie ore kybo jau dabar.
Ar galutinis pasitraukimas nebuvo žiauri ir lemtinga klaida? Ar ji nepareikalaus sugrįžti vėl, tik dar su didesne rizika ir didesnėmis aukomis?
Šiaip ar kitaip, Afganistano kolapsas – dar vienas ryškus ženklas, rodantis, kad pasaulinė geopolitinė padėtis ritasi į vis pavojingesnio ir mažiau nuspėjamo nestabilumo epochą.
