Anot į tėvynę neseniai grįžusių kurdų, Baltarusijoje buvo siaubingai šalta, tačiau neįprasta kelionė bent jau suteikė jiems vilties. Vis dėlto Europos Sąjungoje (ES) įsikurti tikėjęsi Artimųjų Rytų gyventojai pripažino, kad ši viltis buvo tik iliuzija.
Nazaras Shamsaldinas buvo vienas iš tūkstančių irakiečių, kurie pastaraisiais mėnesiais atvyko į šią Rytų Europos šalį, tikėdamiesi, kad ji taps atspirties tašku naujam gyvenimui Vakaruose, tačiau tapo geopolitinio žaidimo pėstininkais.
Tačiau šį savaitgalį jis grįžo į Iraką ir sėdėjo ant šaltų grindų mažame nebaigtame statyti betoniniame name. Šalia jo mažas berniukas, vienas iš dešimties į pastatą sugrūstų vaikų, bandė sušildyti rankas prie vienintelio žibalinio šildytuvo.
Didžiąją gyvenimo dalį fizinį darbą dirbantis N.Shamsaldinas ir 35 jo giminaičiai rizikavo viskuo, kad galėtų keliauti į Vakarus. Kaip ir šimtai kitų praėjusią savaitę repatrijuotų irakiečių, dabar jie skendi skolose ir neviltyje.
Tūkstančiai irakiečių atsidūrė humanitarinės krizės centre po to, kai Baltarusija atlaisvino vizų išdavimo taisykles, viliojo migrantus į savo šalį ir žadėjo, kad padės jiems patekti į ES, bet vėliau, siekdama nubausti ES už sankcijų Baltarusijos diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai įvedima, jėga stumė juos per neteisėtiems migrantams uždaras Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos sienas.
Atvykus į Baltarusiją, daugelis migrantų šeimų buvo paliktos miškuose be pastogės, maisto ir vandens, o kai bandydavo patekti į Lenkiją, Lietuvą ar Latviją, kartais patekdavo į pavojingus susirėmimus.
Susirėmimai neapsiėjo ir be agresyvių pačių migrantų veiksmų, kuomet apsiginklavę akmenimis, mediniais rąstais, kastuvais ir kitais įrankiais pastarieji bandė jėga išversti spygliuotas pasienio užtvaras.
Didelis skaičius paviešintų vaizdo įrašų patvirtino, kad šios pastangos buvo atidžiai koordinuojamos Baltarusijos pasieniečių.
„Baltarusijos policijos pareigūnas įrėmė man į galvą pistoletą, todėl turėjau grįžti į Lietuvą“, – pasakojo 24-erių N.Shamsaldinas, turintis tris mažamečius vaikus. – Lietuvoje kariai taip pat buvo nukreipę į mane savo ginklus ir sakė: „Jei negrįši, mes tave nužudysime“.
Ketvirtadienį N.Shamsaldinas su šeima grįžo į tėvynę „Iraqi Airways“ lėktuvu, kuriuo iš Baltarusijos sostinės Minsko buvo evakuotas 431 migrantas.
Nepaisant to, tūkstančiai migrantų liko Baltarusijoje ir tikriausiai dar ne kartą bandys kirsti išorinę ES sieną. Dauguma jų – Irako kurdai, kaip ir N.Shamsaldinas. Taip pat tarp įstrigusių Baltarusijoje – sirai, afganai, jemeniečiai ir net keli Kubos piliečiai.
Smurtas pasienyje
Dauguma grįžusiųjų patyrė psichologines ir fizines traumas. Kai kurie iš jų turi ilgalaikių sužalojimų.
„Baltarusiai mus mušė lazdomis, o lietuviai puolė lazdomis ir elektrošoku“, – sakė 30-metis N.Shamsaldino pusbrolis Dhiabas Zaydanas. Dėl smūgių lazda, kuriuos vyras teigė patyręs, jo koja buvo aprišta didžiuliu tvarsčiu, o jo liemuo buvo nusėtas mėlynėmis dėl ne kartą, pasak jo, prieš jį panaudoto elektrošoko.
Pranešimai apie užpuolimus pasienyje nėra pavieniai.
„Žmonės yra mušami, jie kenčia“, – tikino pusiau autonominės Kurdistano regioninės vyriausybės Užsienio ryšių departamento vadovas Safeenas Dizayee. – Mes pasakėme šių valstybių valdžios institucijoms, kad su migrantais turėtų būtų elgiamasi humaniškai ir kol ši problema bus išspręsta, prašėme suteikti jiems kokią nors pastogę ar šiek tiek maisto“, – pridūrė jis.
Daugeliui migrantų kelionė į Baltarusiją nebuvo pirmas bandymas išvykti. N.Shamsaldinas bandė pakliūti į Vokietiją, kur 2015 m. praleido šešis mėnesius, o paskui grįžo į Iraką slaugyti sergančio tėvo.
„Vokietija yra vienintelė šalis, kurioje su mumis buvo elgiamasi atsižvelgiant į žmogaus teises, – sakė jis.
N.Shamsaldinas pasakojo, kad Baltarusijoje po dviejų dienų ėjimo pėsčiomis jį ir jo artimuosius sulaikė policija, įstūmė į karinio sunkvežimio bagažinę ir nuvežė prie Lietuvos sienos. Ten jiems buvo liepta pereiti tvorą.
Kai pateko į Lietuvos teritoriją, pagalbos organizacija davė grupei duonos ir vandens, medikai įvertino jų patirtus sužeidimus ir nugabeno N.Shamsaldino dviejų mėnesių sūnų į ligoninę.
Tačiau anot N.Shamsaldino ir jo bendražygių, paslaugus elgesys tęsėsi neilgai. Kurdai pasakojo, kad išvykus pagalbos organizacijai, Lietuvos kariai, stengdamiesi išstumti juos atgal į Baltarusiją ėmė grasinti lazdomis ir elektrošoku.
N.Shamsaldinas prisipažino, kad iškeikė vieną Lietuvos kariuomenės pareigūną, sakydamas: „Jūs sugriovėte mūsų šalį, dabar mes ateiname pas jus, bet jūs neturite jokio žmogiškumo“. Tai buvo nuoroda į amerikiečių vadovaujamą invaziją į Iraką 2003 m., kurią Lietuva ir Lenkija palaikė.
Kad galėtų sumokėti 11 tūkst. JAV dolerių už lėktuvo bilietus ir vizas, kurias jo šeimai išdavė Baltarusijos kelionių agentūra, N.Shamsaldinas pardavė savo automobilį. Vėliau, kai jie įstrigo Baltarusijos pasienyje esančiame miške, civiliais drabužiais apsirengęs baltarusių kareivis pareikalavo 3 tūkst. dolerių už šeimos parvežimą atgal į Minską. Tai buvo paskutiniai jų pinigai.
Grįžus namo – skolos ir neviltis
N.Shamsaldino pusbroliai ir pusseserės, kurių dauguma dirba statybose, uždirbdami apie 10 dolerių per dieną, kelionei pasiskolino dešimtis tūkstančių dolerių ir dabar negali susimokėti už nuomą.
Vieninteliame dviejų kambarių namo gyvenamajame kambaryje glaudėsi daugiau nei tuzinas vaikų. Nė vienas iš jų nelanko mokyklos, nes jų šeimos neišgali susimokėti už transportą, kuris vienam vaikui per mėnesį kainuoja apie 20 dolerių.
Ketvirtadienį kita iš Baltarusijos deportuota šeima sėdėjo ant šaligatvio prie Irako Kurdistano sostinės Erbilio oro uosto sutrikusi ir nebyli, nes negalėjo susimokėti net už taksi, kad galėtų grįžti į perkeltųjų irakiečių stovyklą, kurioje buvo apgyvendinti.
Jie yra jazidai, religinės mažumos atstovai, kurių daugelis vis dar glaudžiasi stovyklose, praėjus septyneriems metams po to, kai „Islamo valstybė“ pradėjo prieš juos nukreiptą genocido kampaniją.
Viena iš jų, 56-erių Naam Khalo, sakė, kad ji, jos sūnus ir marti praleido 24 naktis tamsiame Baltarusijos pasienio miške, tačiau kaskart, kai jiems pavykdavo pereiti sieną, būdavo siunčiami atgal į Baltarusiją.
Kad surinktų 20 tūkst. JAV dolerių, reikalingų kelionei, N.Khalo sakė, kad skolinosi pinigų ir pardavė savo auksinius papuošalus.
„Dabar mes nebeturime nieko“, – nuogąstavo ji.
Į Europą – bet kokia kaina
Viduriniosios klasės Erbilio rajone kita į ES teritoriją patekti bandžiusi irakietė Yadfar Hussein papasakojo apie savo kankinančią kelionę, po kurios ji su vaikais prieš tris savaites buvo deportuota iš Lenkijos.
Ji teigė, kad spalį jie perbrido nuotekų upelį ir kelias dienas ėjo mišku, kai Baltarusijos policija perpjovė pasienio tvorą. Tačiau įvažiavus į Lenkiją, vairuotojas, kuris, anot jos, turėjo nugabenti grupę į Vokietiją, nuvedė juos į policijos patikros punktą, kur jie buvo sulaikyti, o jos 19-metis sūnus ir dar vienas migrantas pasislėpė automobilio bagažinėje.
Ji sakė, kad naktimis vis dar negali užmigti.
„Viskas, ką žinau yra tai, kad mano gyvenimas sugriautas“, – sakė Y.Hussein, kuri ištekėjo būdama 14-os, o po ketverių metų tapo našle, kai jos vyras užlipo ant minos. Kitas jos vyras, trijų jauniausių moters vaikų tėvas, juos paliko.
Vis dėlto Y.Hussein teigia nepraradusi tikėjimo, kad ateityje jiems vėl pavyks išvykti iš Erbilio, galbūt kitą kartą pasirenkant pavojingą jūrų kelią iš Turkijos į Graikiją.
„Jei turėčiau pinigų, jau rytoj plaukčiau jūra dėl savo vaikų ateities, – sakė ji. – Arba tu miršti, arba tau pavyksta ten patekti. Bet niekas nėra suimamas.“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
