Praėjusią savaitę trys naują koaliciją formuojančios partijos – socialdemokratai, žalieji ir laisvieji demokratai – sudarė sutartį, kuri tampa ir naujos vyriausybės pagrindu.
Taip pat buvo susitarta ir dėl postų. Tiesa, kol kas nerandama, kas taps sveikatos apsaugos ministru – pandemijos akivaizdoje į šį postą politikai nesiveržia.
Taigi nauja vyriausybė A.Merkel kabinetą oficialiai pakeisti turėtų šio mėnesio pradžioje.
Tai įvyko kur kas sparčiau, nei prognozuota. Mat buvo pranašaujama, kad derybos dėl programos ir postų užtruks ilgiau, nes valdžią formuojančios partijos kai kuriais svarbiais klausimais žiūri į skirtingas puses.
Be to, pagrindine valdžios jėga formaliai esantys socialdemokratai neturi persvaros prieš abiejų mažesniųjų partnerių tandemą.
Socialdemokratai ir itin liberalūs laisvieji demokratai – vieni didžiausių antagonistų ekonominės ir finansų politikos srityje.
Žalieji nuo laisvųjų demokratų taip pat šiuo aspektu skiriasi, o už socialdemokratus yra griežtesni užsienio politikoje.
Bet svarbesni buvo kiti veiksniai – pirmiausia, nė viena iš šių partijų neturi kitos alternatyvos, kaip atsidurti valdžioje. Geresnio kaip šio trejeto varianto po rinkimų apskritai nėra.
Be to, politikai, regis, suprato, kad Vokietija negali sau leisti prabangos ilgai stumdytis politinių šachmatų lentoje, kai ir jai, ir visai ES reikia kuo greičiau spręsti įvairias krizes ir uždavinius.
Tačiau ar tai, jog sutartis buvo pasirašyta gana greitai, reiškia, kad valdantieji įstengė suderinti visas pozicijas? Anaiptol.
Daugelis pastebi, kad partijos sugebėjo dokumente įtvirtinti kai kuriuos dalykus, kurie yra jų prioritetai.
Pavyzdžiui, žalieji pasiekė, kad viena esminių programos dalių būtų kova su klimato kaita, laisvieji demokratai – verslo plėtra ir laisvė, socialdemokratai – ambicingos mokesčių reformos, žmogaus teisių ir laisvių plėtra.
Socialdemokratams, kurių lyderiui O.Scholzui teko kanclerio postas, teko ir svarbiausias vaidmuo visame kabinete. Žalieji gavo užsienio politikos, ekonomikos ir kovos su klimato kaita vadovų postus, laisvieji demokratai – finansų politikos vairą.
Vis dėlto vokiečių ekspertai ir politikai įžvelgia, jog daugelis svarbiausių programos vietų – ir pernelyg deklaratyvios, ir netgi prieštaringos būtent dėl to, kad partneriams nepavyko rasti konkrečių kompromisų.
Tuo metu postų paskirstymas taip pat leis partneriams konfliktų atveju stabdyti ar net torpeduoti vienas kito politiką.
Koalicijos programa – proeuropietiška. Naujoji Vokietijos vyriausybė aiškiai pasisako už didesnių galių suteikimą bendroms ES institucijoms, pavyzdžiui, Europarlamentui, ES federalizaciją, remia Bendrijos geopolitinio suverenumo bei autonomijos idėją.
Kita vertus, tai, jog Vokietijos finansų politikai vadovaus laisvieji demokratai, jau kelia nerimą ir įtampą ES pietuose ar kitose ekonomiškai silpnesnėse šalyse. Mat jie visuomet itin griežtai buvo prieš tai, kad Vokietija neštų tokią didelę dalį viso žemyno ekonominio gelbėjimo naštos kaip iki šiol.
Negana to, visos trys partijos – griežtos Lenkijos ir Vengrijos radikalių dešiniųjų valdžių kritikės. Vadinasi, ES karas su Varšuva ir Budapeštu, į kurį įsitraukė ir Lietuva, gali aštrėti.
O ES geopolitinė autonomija irgi suvokiama nevienareikšmiškai. Tai pirmiausia gali programuoti naują įtampą tarp didžiųjų ES sostinių ir Vašingtono – pirmiausia dėl Kinijos. Lietuva, aktyviausiai ES šiuo metu konfrontuojanti su Kinija JAV pusėje, gali nesulaukti paramos tokiai politikai.
Žinoma, žvelgiant iš mūsų ES pakraščio pusės, bene gražiausiai naujojoje Vokietijos vyriausybėje atrodo tai, kad užsienio reikalų ministre taps žaliųjų rinkimų vedlė A.Baerbock.
Mat tiek žalieji, tiek ir visa naujoji vyriausybė deklaruoja tai, kad Vokietija užsienio politikoje turėtų būti kuo aktyvesnė ir nebesekti senąja tradicija, įpareigojančia ES milžinę pasaulinėje geopolitikos arenoje būti santūrią ar kartais net pasyvią.
Žalieji taip pat skelbia, jog Vokietija turi būti ir daug „vertybiškesnė“, kitaip sakant, būti griežtesnė tokių režimų kaip Rusijos, Kinijos ir, žinoma, Baltarusijos atžvilgiu.
Kita vertus, panašu, kad ir šiai vyriausybei galios tas pats stipriausias Vokietijos užsienio politikos dėsnis, kurio esmė – pragmatiškumas. Taigi didelių pokyčių ar revoliucijų užsienio politikoje tikėtis neverta. Juolab kad žaliųjų įkarštį stabdys ir ryškiausi tokios politikos atstovai socialdemokratai.
Pavyzdys – tai, kas vyksta su tų pačių žaliųjų kritikuotu bendru Vokietijos ir Rusijos dujotiekiu „Nord Stream 2“. Žalieji ir toliau, matyt, stengsis kuo ilgiau stabdyti šį jau baigtą projektą. Juos linkę remti ir laisvieji demokratai.
Tuo metu ir A.Merkel vyriausybė, kuri vėl paragino JAV atšaukti sankcijas šiam projektui, ir dabar valdžioje esantys socialdemokratai – kitos nuomonės.
Taigi ko Berlyno viršūnėse bus daugiau – tokios įtampos ar bendros politikos? Vien tai, kad tenka to klausti, kelia nerimą.
