Ispanijos apžvalgininkai labiau rėmėsi oficialiais tiek Kremliaus, tiek Baltųjų rūmų rengtais pranešimais skirdami dėmesio ne tik JAV, bet ir Rusijos nerimui dėl NATO plėtros prie Rusijos sienų. Atspindėdami ir V.Putino argumentavimą (koks jis iš tikrųjų buvo pokalbio metu, nežinome). Ispanijos visuomenė turi objektyvesnę informaciją apie įvykį nei Lietuvos.
Smalsu, kokie bus po savaitės platesni Ispanijos politologų svarstymai. Man jie patinka dėl pateikiamų argumentų, kartu nepatingint plačiau analizuoti iš įvairių pusių. Laikomasi principo: išklausykime ir kitą pusę.
Beje, Ispanijoje kur kas ramiau reaguojama ir į galimą plataus masto karą tarp Rusijos ir Ukrainos. Tiksliau sakant, ekspertai ir politologai skaudžių įtampos augimo scenarijų neatmeta, bet vieno kurio nors iš jų ir nesuabsoliutina.
Savaime suprantama, konkretaus J.Bideno ir V.Putino pokalbio turinio greitai nesužinosime, bet kad būtų paliesti netikėti ar nenuspėjami klausimai, o juo labiau kad būtų dėl ko nors slapta susitarta, šiais laikais tai faktiškai neįmanoma. Kaip ir savavališkos abiejų pusių komandų interpretacijos žiniasklaidai.
Pirmas mane dominantis klausimas: kodėl antras iš eilės JAV iniciatyva surengtas susitikimas buvo reikalingas? Tik dėl Ukrainos ir jos žiniasklaidoje sukelto kosminio triukšmo apie galimą Rusijos įsiveržimą, užimant net du trečdalius teritorijos?
Manau, ne tik dėl to. Problemų ratas sudėtinguose JAV ir Rusijos santykiuose daug didesnis.
Rusija jau nebėra „degalinė“, kurios vadovą gali išsikviesti ant kilimo. Po CŽV vadovo apsilankymo Maskvoje paaiškėjus, jog pageidaujama naujo susitikimo, V.Putinas ne šiaip sau viešai suskubo pareikšti norįs vos ne raštiško JAV įsipareigojimo neplėsti NATO. Pareiškė iš anksto žinodamas atsakymą.
Kaip šis pageidavimas buvo pasakytas pokalbio metu, nežinia, bet iš viešų abiejų pusių apibendrinimų tarsi ir leidžiama suprasti, kad J.Bidenas pažadėjęs pasitarti su Aljanso narėmis. Pasitarimo rezultatas taip pat iš anksto žinomas – jį dar prieš susitikimą pasakė ir NATO vadovas, ir JAV užsienio reikalų strategas: ne Rusijai spręsti, kaip elgtis NATO narėmis norinčioms tapti valstybėms.
Bet Maskvai buvo svarbu pabrėžti šią temą aukščiausiu lygiu. Nesunku nuspėti, kas bus toliau, – Ukrainos tapimas NATO nare vėl nusikels. O jei paspartės? Tada separatistinių Ukrainos regionų Donecko ir Luhansko „valdžios“, kaip jos dabar viešai sako, oficialiai paprašys Rusijos karinės pagalbos.
Visos šios makalynės JAV tikrai nepageidauja. Be to, yra didesnių problemų. Viena jų – Rusijos dreifas į Rytus. Dėl to daug kam netikėtai buvo surengtas J.Bideno ir V.Putino susitikimas Ženevoje. Manau, kad ir virtualaus susitikimo potekstė ta pati.
Didžiojoje politikoje svarbiausi klausimai dažnai lieka tarp eilučių. Manau, JAV yra pasiryžusi ir dėl didesnių nuolaidų Rusijai, kad tik ji sumažintų apsukas Kinijos link. Vos CŽV vadovas išvyko iš Maskvos, buvo skubos tvarka paleista diplomatinė mašina rengti V.Putino vizitą į Indiją.
Prieš susitikimą su J.Bidenu tai ir įvyko. Stiprus Rusijos užsienio politikos žingsnis.
Prieš kelerius metus lankantis Indijoje atrodė, kad milžiniškoje valstybėje visose gyvenimo sferose – ypač technologijose – dominuoja Vakarai. Tačiau nepamiršti ir seni draugiški – tarp jų ir kariniai – ryšiai su Rusija.
Kai pamačiau, kaip J.Bidenas pasitiko V.Putiną pokalbiui dar neprasidėjus, supratau, kad JAV prezidentas sėdo prie stalo ne su įspėjimais ir pamokslais Rusijai. Už nugaros verda rimta geopolitinė sriuba. Ir ne Ukrainoje, kad ir labai ji to norėtų.
O kokia Ukrainos perspektyva? Kada nors ji taps NATO nare. Bet ne anksčiau kaip 2024 m. ir ne anksčiau, kol susikurs naujausia priešraketinės gynybos sistema Rusijoje, kuriai nebesvarbi bus NATO infrastruktūros bazė. Tam Rusija dabar skiria daug pinigų. Be to, yra ir bus valstybių NATO narių, kurios nesutiks, kad Ukraina taptų jų gynybine partnere. Viena tokių gali būti Vengrija.
Miglota ir Ukrainos vidaus politinė situacija. Kiek pamenu, V.Zelenskis buvo išrinktas prezidentu, nes žadėjo pasiekti taiką Rytų fronte. Dabar jo kalbos net karingesnės už P.Porošenkos, jau nekalbant apie dažnesnį, nei reikia prezidentui, bėgiojimą su šalmu po apkasus.
Bet didžiausias smūgis Ukrainos ekonomikai bus „Nord Stream 2“. Tiesa, dujos dar neteka, bet po J.Bideno ir V.Putino susitikimo tam bus vis mažiau kliūčių. Pranešimą, kad Vokietija ir JAV susitarė uždaryti vamzdį, jei Rusija įsiverš į Ukrainą, galima vertinti dvejopai – kaip rimtą įspėjimą ir kaip V.Putino lauktą žinią. Juk nesunku kariuomenę patraukti toliau nuo Ukrainos sienos – esą nieko ir neketiname pulti, tad prašom praleisti dujas.
Beje, praėjus parai po prezidentų pokalbio grėsmes prie Ukrainos sienos viešojoje erdvėje kaip ranka nuėmė, nors Rusijos armija tebestovi ir kol kas reikšmingai kur nors judėti neketina. Išvada paprasta – triukšmas su visomis galimos Rusijos invazijos schemomis buvo pritaikytas virtualiam susitikimui.
