Tvankioje atmosferoje šis įvykis pakabino du pagrindinius klausimus. Pirmas: ką reiškia JAV vadovo sutikimas sudaryti specialią grupę „konsultacijoms“ su Rusija ir surengti jos, JAV ir dar kelių pagrindinių NATO valstybių susitikimą dėl Maskvos noro uždrausti Aljanso plėtrą į Rytus?
Antras: ar JAV kartu su Vokietija ir Prancūzija gali imtis spausti Kijevą pagaliau kapituliuoti Donbaso kare pagal Rusijos sąlygas? O jos tokios – Ukrainos konstitucijoje nustatyti specialią okupuotų Donecko ir Luhansko dalių „autonomiją“, be jokių sąlygų leisti surengti ten „vietos rinkimus“ ir iš esmės taip įteisinti Ukrainos sudėtyje tolesnės Rusijos agresijos placdarmą.
Rytiniame NATO sparne ir toje Vakarų stovykloje, kuri yra už kuo kietesnę kovą su Rusijos diktatūra, dėl sprendimo pradėti „konsultacijas“ kilo kone panika. Esą Vašingtonas lyg ir leidžiasi į derybas su Maskva dėl to, kad tokios šalys kaip Ukraina ar Gruzija gali priklausyti tik Rusijos įtakos ir interesų zonai. Iš Vakarų viršūnių tuojau pat pasipylė priesaikos, kad to tikrai nebus.
Bet juk ir taip akivaizdu, jog bet kokiu atveju Vakaruose nėra ir nebus politinės valios, kad Ukraina ar Gruzija ne tik būtų pakviestos į NATO, bet ir joms, pavyzdžiui, būtų suteiktas net ir narystės veiksmų planas.
Dar vienas klausimas – ar tose „konsultacijose“ Vakarai nenusileis Rusijos spaudimui įsipareigoti nedidinti savo karinės partnerystės su šiomis šalimis ir karinės paramos joms? Jei tai įvyktų, jau būtų rimtas geopolitinis pralaimėjimas ir atsitraukimas. Tačiau ir jis būtų iš esmės laikinas. Juk Rusija nevykdytų bet kokių įsipareigojimų atitinkamai „susilaikyti“ iš savo pusės ir viskas kaipmat susprogtų.
Akivaizdu, kad visi visa tai supranta, – tiek Vakarų viršūnės, tiek Rusija.
Taigi tai, panašu, žaidimas – JAV administracija tiesiog išlaiko tolesnio „diplomatinio proceso“ regimybę. Ji patogi ir Maskvai, dar nesiryžtančiai eiti va bank ir labiausiai norinčiai tiesiog žaisti „lygiaverčių galingųjų derybas“.
Ir galbūt rengtis ne puolimui visu frontu, o kokiai nors lokaliai operacijai – nors tiek vieno, tiek kito geopolitinis rezonansas ir padariniai būtų vienodi.
Iš esmės tokia pati padėtis ir Donbaso karo bei vadinamųjų Minsko paliaubų fronte.
Vakaruose ir net JAV apstu teigiančių, jog reikėtų pradėti spausti ne Rusiją, o Kijevą, kad jis nusileistų Maskvai. Dabar tas choras itin sustiprėjęs.
Tačiau čia vėl viskas atsiremia į paprastą tikrovę. Net jei Kijevas nusileistų tokiam spaudimui ir mėgintų įgyvendinti šias kapituliacijos sąlygas, tam ir vėl neįveikiamai užkirstų kelią Ukrainos visuomenės dalis, kuri yra tik už žūtbūtinį priešinimąsi ir karą.
Apskritai seniai akivaizdu, kad Minsko „paliaubų“ sąlygos yra neįgyvendinamos.
Tai aišku ir Maskvai, todėl ji ir stiprina užgrobtų teritorijų faktinę aneksiją ir inkorporaciją į Rusijos sudėtį, tęsia ir intensyvina tą rusenantį karą.
Žodžiu, Kremliui iš esmės telieka vienintelė galimybė palaužti Ukrainą – jos fizinis sunaikinimas didelio masto karine agresija. Tokiam scenarijui Rusija ir rengiasi ilgalaikėje strateginėje perspektyvoje.
O kol kas Maskvą labiausiai stabdo ne „dialogas“ su Vakarais ir netgi ne itin žiaurių sankcijų grėsmė tokios jos agresijos atveju. Visus pastaruosius metus Rusija taip pat žūtbūtinai stengėsi apsaugoti ir izoliuoti savo ekonomiką nuo Vakarų sankcijų – ir tai dar vienas ženklas, kad ji rengiasi tokiai agresijai.
Nepaisant visos imperinės bravūros, Kremlių labiausiai stabdo tas pats veiksnys, į kurį atsimuša ir visos Vakarų „diplomatinės“ bangos, – Ukrainos visuomenės dalis, kuri yra tik už žūtbūtinį priešinimąsi ir karą.
Štai čia ir yra du svarbiausi šios geopolitinės dėlionės centrai, kurių susidūrimas vis dėlto greičiausiai yra tik laiko klausimas. Gal ir ne šių ar net ne kitų metų.
