„Prieš prasidedant karui laistydavau juo savo sodą, o dabar jis nebenaudojamas“, – atsiduso 82 metų pensininkė Liudmila Tarasova, rodydama Komyšuvachos upės link, kur tekantis vanduo yra nerimą keliančios oranžinės spalvos.
Tarasova gyvena mažame mediniame name Zolotės pakraštyje, Rytų Ukrainoje. Netoliese tekanti Komyshuvakha yra Doneco upės intakas, kuri yra pagrindinis gėlo vandens šaltinis karo draskomame Donbaso regione.
Pastarosiomis savaitėmis ryčiausia Ukrainos dalis vėl atsidūrė dėmesio centre, baiminamasi dėl Rusijos invazijos po precedento neturinčio karių sutelkimo pasienyje.
Donbasas, kuriame gyvena apie 6,5 mln. gyventojų, ilgą laiką buvo didžiausias Ukrainos pramonės centras ir pagrindinis anglies gamintojas. Per 200 metų regione buvo išgauta apie 15 milijardų tonų iškastinio kuro.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo daugelis Donbaso kasyklų tapo nuostolingos ir buvo uždarytos. Nuo tada, kai prieš beveik septynerius metus kilo konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų, daugelis likusių kasyklų buvo nenaudojamos ir sunyko.
Tai iš pradžių gali pasirodyti kaip laimėjimas aplinkai, tačiau dėl kasyklų prasto valdymo tai tapo skaudžia ekologine nelaime.
Šimtams tūkstančių kyla pavojus dėl užteršto vandens
Kasyklai nustojus veikti, iš požeminių šachtų ir kamerų reikia nuolat pumpuoti vandenį, kad jos neužtvintų. Patekęs požeminis vanduo gali būti užterštas sunkiaisiais metalais, kurie gali prasiskverbti į požeminius vandeninguosius sluoksnius ir aplinkinius dirvožemius, todėl jie tampa netinkami ūkininkavimui.
Ukrainos nacionalinio strateginių studijų instituto 2019 m. ataskaitoje teigiama, kad užtvindytų kasyklų cheminė tarša kelia „skubią grėsmę“ mažiausiai 300 tūkst. žmonių separatistų valdomose teritorijose, o kas ketvirtam gyventojam šalia karo fronto jau trūksta patikimo geriamojo vandens šaltinio.
„Sergamumas tokiomis ligomis kaip ūminės virškinimo trakto infekcijos, ypač jaunesniems nei 4 metų vaikams, jau yra dešimtis kartų didesnis nei vidutiniškai Ukrainoje“, – teigė Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos hidrogeologas Jevgenijus Jakovlevas.
2017 m. J.Jakovlevas vadovavo paskutiniam išsamiam anglių kasyklų potvynių ir jų poveikio vandens kokybei Donbase tyrimui. Analizės išvados buvo siaubingos.
„90 procentų vandens, paimto už centralizuoto tiekimo sistemos ribų, nėra geriamas“, – tikino mokslininkas.
Didžioji dalis Donbaso regiono vandens kyla iš 300 km. kanalo, kurį valdo ir prižiūri Ukrainos savivaldybės viešoji įmonė „Voda Donbasu“. Tačiau vandens kelias yra fronto zonoje bei kenčia nuo nuolat vykstančių kovų. Tai privertė žmones pasikliauti užterštais šulinių vandenimis.
Jakovlevo tyrimas buvo paskutinis, atliktas abiejose fronto linijos pusėse, ir nuo 2017 m. nebuvo pateikta jokių duomenų apie aplinkos blogėjimą teritorijose, kurių Ukraina nekontroliuoja.
Tačiau per pastaruosius kelerius metus Ukrainos vyriausybė ne kartą kaltino apsiskelbusių Donecko ir Luhansko liaudies respublikų valdžią, kad ši uždarė kasyklas nesiėmus būtinų aplinkos apsaugos priemonių.
Radioaktyvios upės?
Ypatingą susirūpinimą kelia „Yunkom“ anglies kasybos kompleksas Jenakijevėje, kur 1979 metais sovietų valdžia po žeme susprogdino 0,3 kilotonų atominę bombą, siekdama į orą išleisti metano dujų.
2018 metais separatistų valdžia nusprendė nutraukti brangiai kainuojančią kasyklos priežiūrą. Ukrainos pareigūnai teigė, kad dėl šio žingsnio vanduo pateko į komplekso žemesnius lygius, o požeminis vanduo jau buvo užterštas ir gali pernešti aktyvius radionuklidus, likusius po bombos sprogimo, į Kalmius ir Doneco upes ir net į Juodąją jūrą.
Tuo tarpu Donecko liaudies respublikos (DPR) Energetikos ministerija neigė, kad yra kokių nors problemų.
„Aplinkos blogėjimas DPR, priešingai nei sudėtinga aplinkos padėtis šiuolaikinėje Ukrainoje, nevyksta“, – rašoma pranešime..
Užteršto vandens išmetimas į Komyshuvakha
Yra manančių, kad Ukrainos valdžiai lengviau kaltinti separatistus, nei spręsti problemas, kurios taip pat egzistuoja jų fronto linijos pusėje.
Pasak Prancūzijos nevyriausybinės organizacijos ACTED koordinatoriaus Benoit Gerfault, kartais atrodo, kad vyriausybės atstovams labiau rūpi aštri retorika, o ne tarpvalstybinis bendradarbiavimas sprendžiant šias problemas.
O kai kasyklų tinklai yra tarpusavyje sujungti, žala ir aplaidumas vienoje konflikto linijos pusėje gali greitai tapti visos šalies problema.
Neseniai atlikta tiriamoji ne pelno organizacija „Truth Hounds“ parodė, kad Komyšuvakhos upė gerokai viršija Ukrainos teisinius chloridų, sulfatų ir mangano saugos standartus.
„Net techniniams tikslams, gyvuliams, vandens nebėra, – aiškino Zolotės civilinės ir karinės administracijos vadovas Oleksijus Babčenka. – Taip pat jokiu būdu negalima laistyti pasėlių.“
Kadangi upės užterštumas tampa vis labiau matomas, vietos gyventojai vandens ieško kitur.
„Savo sodui dabar naudoju surinktą lietaus vandenį“, – pasakojo pensininkė L.Tarasova.
Gamindama maistą ji verda vandenį iš vietinio upelio, o gėrimui naudoja perkamą vandenį buteliuose iš vietinės parduotuvės.
„Tai nėra lengva, bet kokį pasirinkimą aš turiu?“, – apgailestavo ji.
Parengta pagal „Deutsche Welle“ inf.
