Portalui lrytas.lt pavyko susisiekti su Ukrainos Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovu Adrejumi Demčenka. Jis tvirtino, kad šiuo metu tikrinama Rusijos atstovų paskleista informaciją apie tai, kad, neva tai, jiems pavyko suimti visus trylika saloje budėjusius pasieniečius ir nugabenti juos į okupuotą Krymą.
„Dabar ši informacija labai atsakingai tikrinama ir identifikuojami mūsų pasieniečiai, lyginant su ta informacija, kurią rusai kažkodėl tik dabar išplatino“, – aiškino A. Demčenka.
CNN ketvirtadienį skelbė, kad Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Geraščnka pranešė, jog trylika Ukrainos pasieniečių žuvo Gyvačių saloje, esančioje Juodojoje jūroje. Ši sala priklauso Odesos sričiai.
Kaip anksčiau buvo pranešęs A. Geraščenka, Rusijos karinis laivas priplaukęs prie salos garsiakalbiais kelis kartus pareikalavo, kad pasieniečiai sudėtų ginklus ir pasiduotų, nes priešingu atveju bus šaudoma iš pabūklų.
Ukrainos atstovų paskelbtame garso įraše girdisi, kaip į tokius grasinimus ukrainiečiai atsakė labai vyriškai: „Rusijos karini laive, eik na...ui“. Šis trumpas atsakymas jau apskriejo visą pasaulį ir tapo didvyriško ukrainiečių pasipriešinimo Rusijos ekspansijai simboliu.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kalbėdamas apie pasieniečius ištikusią tragediją, vos tvardė ašaras. Jis pranešė, kad visiems žuvusiems saloje bus suteiktas Didvyrio vardas po mirties.
Kaip portalui lrytas.lt teigė A. Demčenka, šiuo metu Ukrainos tarnybos ir kariškiai neturi jokios galimybės nuplaukti į salą ir patikrinti, kas ten likę, kokia situacija ir ar yra kokių nors ženklų liudijančių, kad pasieniečiai galėjo likti gyvi.
Teritoriją aplink salą šiuo metu kontroliuoja Rusijos karinio laivyno pajėgos. Po paskelbtos informacijos, kad rusai nužudė visus pasieniečius, jokio ryšio su jais nei tėvynainiai, nei artimieji neturėjo.
Gyvačių salos istorija
Gyvačių sala buvo žinoma senovės graikams ir vadinta Leukosu (baltoji). Saloje yra graikų šventyklos liekanų. Ji priklausė Osmanų imperijai. Po 1828-1829 m. vykusio Rusijos ir Osmanų imperijos karo, sala atiteko Rusijai. Po Krymo Karo – Rumunijai.
Antrojo Pasaulinio karo metu, 1944 m. salą užėmė SSRS kariuomenė. Pagal 1948 m. pasirašytą SSRS ir Rumunijos susitarimą, Gyvačių sala buvo priskirta SSRS. 1956 m. saloje įrengtas radaras ir pasienio užkarda.
1997 m. Rumunija ir Ukraina pasirašė sutartį, pagal kurią Gyvačių sala buvo pripažinta Ukrainai, tačiau jūrinės ribos nebuvo nustatytos. 2004 m. Rumunija kreipėsi į Jungtinių Tautų Tarptautinį Teisingumo Teismą dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šleifo Juodojoje jūroje delimitavimo.
2009 m. vasarį Tarptautinis Teisingumo Teismas vienbalsiai priėmė sprendimą, kuriuo salą pripažino Ukrainai. Abi šalys sutiko su tokiu teismo sprendimu.
