Tačiau priešingai nei daugelio kitų Maskvos bandymų pasiekti savo politinius tikslus Vakaruose, arba, tiksliau, atkeršyti savo numanomiems priešams, metu, šįkart Ukrainos puolimui vadovauja ne Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FSB), dažnai susilaukianti Vakarų dėmesio.
Vietoje jos, šiam puolimui didelę įtaką turėjo gan senamadiška karinės galios strategija: pirmiausia sutelkti didžiules pajėgas pasienyje, o paskui, stebint visam pasauliui, greitai ir efektyviai panaudoti karinę jėgą, rašo foreignaffairs.com.
Suteikdamas kariuomenei tokį svarbų vaidmenį, V. Putinas įtvirtino dramatišką pasikeitimą, per pastarąjį dešimtmetį įvykusį Kremliaus saugumo hierarchijoje. Anksčiau kariuomenė neįsitraukdavo į Rusijos politikos formavimą ir buvo pavaldi saugumo tarnyboms, iš kurių gretų iškilo ir pats V. Putinas.
Tačiau dabar kariuomenė įgavo naują reikšmę ne tik Rusijos santykiuose su kaimyninėmis šalimis, bet ir valstybės politikos formavime.
Tuo pat metu auga ir visuomenės pasitikėjimas kariuomene. Jeigu prieš tai dauguma rusų manė, kad ji yra prastai valdoma, nepakankamai finansuojama ir atsilikusi, dabar ji yra aprūpinta naujausiomis technologijomis ir palaikoma karinio-pramoninio komplekso. Su šia naujai įgauta politine įtaka, kariuomennė tapo viena svarbiausių institucijų V. Putino Rusijoje.
Šios transformacijos vedliu tapo vienas ambicingiausių V. Putino artimiausio rato narių – Sergejus Šoigu. Nors jis nėra toks žinomas Vakaruose, S. Šoigu yra ilgametis Kremliaus pareigūnas, 2012 m. tapęs gynybos ministru.
Priešingai nei FSB, per pastaruosius kelerius metus patyrusi daugybę nesėkmių, S. Šoigu kariuomenė išplėšė ne vieną pergalę, pradedant Krymo aneksija 2014 m. ir sėkminga intervencija Sirijoje 2015 m. Kiekvienas, norintis suprasti, kodėl V. Putinas nusprendė išsiųsti savo karius, tankus ir lėktuvus į itin rizikingą Ukrainos invaziją, pirmiausia turi atkreipti dėmesį į Rusijos kariuomenės pasikeitimus, įvykusius vadovaujant šiam gynybos ministrui.
Bejėgiai ginklai
Nepaisant jos svarbos Rusijos visuomenėje, Rusijos kariuomenė beveik du šimtmečius retai įsitraukdavo į politinių sprendimų priėmimo procesus. Sovietmečiu kai kurių Maskvos rajonų gatvės ir kiti didieji miestai buvo pilni žalias uniformas dėvinčių vyrų.
Karinė tarnyba Rusijoje paprastai suteikdavo tam tikrą socialinį prestižą. Vėlesniais sovietų eros dešimtmečiais Kremlius propagavo savotišką ginkluotųjų pajėgų mitologiją, suformuotą Rusijos pergalės prieš Trečiąjį reichą Antrojo pasaulinio karo metu.
Tačiau net ir po šių įvykių Rusijos kariuomenė neturėjo savo balso vyriausybėje. Tikriausiai paskutinį kartą Rusijos kariuomenė nepriklausomai veikė 1825 m., per numalšintą dekabristų sukilimą prieš carą, kurio metu keli elitiniai pulkai bandė pradėti revoliuciją. Sovietmečiu valdžia nenorėjo suteikti kariuomenei per daug galios, taigi ji buvo akylai stebima KGB.
Į valdžią atėjęs buvęs KGB agentas V. Putinas laikėsi sovietinės tradicijos ir pirmenybę teikė saugumo tarnyboms, o ne kariuomenei. KGB pakeitusi FSB vadovavo ir pirmajame jo valdymo metu kilusiame konflikte – 1999 m. prasidėjusiame Čečėnijos kare.
Šis karas buvo pristatomas kaip kovos su terorizmu operacija, o kariuomenė buvo pavaldi saugumo tarnybai. V. Putinas ir toliau patikėjo FSB kontroliuoti jo elitą, slopinti bet kokius neramumus tiek šalies viduje, tiek už Rusijos sienų.
Kariuomenė tuo metu turėjo menką prestižą. Ankstyvaisiais V. Putino valdymo metais rusai dar gerai prisiminė jų kariuomenės nesėkmes Afganistane, taip pat du kruvinus konfliktus Čečėnijoje, kurių metu Rusijos pajėgos naudojo pasenusią sovietinę karinę įrangą.
Jaunoji karta stengėsi visais įmanomais būdais išvengti šaukimo į karinę tarnybą. Dėl to daugelis Vakarų analitikų negaišdavo daug laiko Rusijos kariuomenės tyrimams – nusistovėjo požiūris, kad norint suprasti V. Putiną, reikia perprasti vidinę saugumo tarnybų veiklą. Tačiau 2012 m., gynybos ministru paskyrus S. Šoigu, kariuomenės padėtis tyliai pradėjo keistis.
Būdamas Rusijos politinio elito veteranas, S. Šoigu turėjo ilgametę patirtį aukščiausiuose Maskvos sluoksniuose. Iš Tuvos, esančios prie pat sienos su Mongolija, į Rusijos sostinę jis atvyko prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį. Dar X dešimtmečio pradžioje jis iškilo kaip gabus problemų sprendėjas ir tapo nepaprastųjų situacijų ministru (šį postą jis sugalvojo pats).
Per paskutinįjį XX a. dešimtmetį ir pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį jis puoselėjo savo, kaip drąsaus ir energingo ministro įvaizdį. Su elitine gelbėtojų-profesionalų komanda jis dažnai lankydavosi stichinių nelaimių ar teroristinių išpuolių vietose.
Jis netgi pats yra vadovavęs kelioms gelbėjimo operacijoms. Tuo metu retas posovietinio elito narys vilkėdavo kario uniformą ir kalbėdavosi su potvynio Sibire ar sprogimo Maskvoje aukomis.
Tačiau S. Šoigu tai darydavo. Jo greitojo reagavimo komanda, vedama profesionalių gelbėtojų, visuomet pasiruošusių lipti į lėktuvą ir vykti į bet kurią pasaulio vietą, didino jo populiarumą ne tik tarp Rusijos vadovybės, bet ir tarp paprastų piliečių.
Patikti visuomenei, mokėti oligarchams
S. Šoigu nuveikti darbai ir žinomumas visuomenėje paskatino V. Putiną tapti jo sąjungininku. Kremliaus šeimininkas greitai įžvelgė S. Šoigu naudą ne tik skubioms operacijoms, bet ir pačiam Kremliui. 1999 m. S. Šoigu tapo vienu iš V. Putino partijos lyderių ir taip gavo galimybę keliauti po visą šalį ir siekti politinio palaikymo.
Nepaisant jo populiarumo, V. Putino sprendimas 2012 m. paskirti jį gynybos ministru buvo netikėtas. Inžinieriaus išsilavinimą turintis S. Šoigu niekada nebuvo tarnavęs armijoje ir neturėjo jokios reputacijos karinėje hierarchijoje. Senosios gvardijos nesužavėjo ir jo šiurkštus valdymo stilius.
Vienas tokio valdymo pavyzdžių yra S. Šoigu požiūris į uniformas. Kaip pasakojo šaltiniai kariuomenėje, netrukus po to, kai S. Šoigu tapo gynybos ministru, jis ėjo generalinio štabo Maskvoje koridoriais ir pastebėjo pilką kostiumą dėvintį pulkininką.
Remiantis sena tradicija, generalinio štabo pareigūnai dėvi kostiumus, ne karines uniformas. Tačiau toks paprotys erzino S. Šoigu, kurio nuomone, karininkai turi rengtis mūšiui, o ne biurui. Jis pasikvietė šį pulkininką ir liepė jam kitą savaitę vykti į tarnybą Sibire. Nors tąkart pulkininką išgelbėjo artimi ryšiai, visi suprato ministro siunčiamą žinią – S. Šoigu rimtai žiūri į uniformas, taigi kostiumų turi nebelikti.
Tačiau tai dar ne pabaiga. 2017 m. S. Šoigu pakeitė kariuomenės uniformą, kad ši būtų panaši į 1945-ųjų sovietinę uniformą, Rusijoje kartais vadinamą laimėtojų uniforma. Dėvėdamas ją S. Šoigu stebėdavo kariuomenės paradus Raudonojoje aikštėje.
Tikriausiai neatsitiktinumas, kad su šia uniforma jis primena Georgijų Žukovą – Stalino gerbiamą antrojo pasaulinio karo metų feldmaršalą. (Svarbu paminėti ir tai, kad G. Žukovas yra prisimenamas ne tik kaip sėkmingiausias ir negailestingiausias Sovietų Sąjungos pajėgų vadas, bet ir kaip žmogus, po Stalino mirties padėjęs susidoroti su Lavrentijumi Berija – slaptosios policijos vadu).
Tačiau daug svarbesnis yra S. Šoigu požiūris į karinę strategiją ir pasiruošimą kovai. Jis palaikė technologinių naujovių diegimą, suformavo kibernetinę komandą bei sujungė oro ir kosmoso pajėgas į bendrą vienetą. Jis taip pat padidino karininkų korpuso atlyginimus.
Negana to, jo valdymo metu jaunuoliams tapo beveik nebeįmanoma išvengti karinės tarnybos. Tačiau didžiausią svarbą turėjo du pirmieji kariniai laimėjimai, sutvirtinę S. Šoigu reputaciją Kremliuje ir padėję sustiprinti naująjį kariuomenės statusą vyriausybėje.
Pirmasis S. Šoigu vadovaujamos kariuomenės laimėjimas buvo iškovotas Ukrainoje. 2014 m. Kijeve įsiplieskus Euromaidano protestams prieš Rusijos remiamą prezidentą Viktorą Janukovyčių, pirmasis V. Putino pasirinktas įrankis buvo saugumo tarnyba.
Kaip jau buvo įprasta, V. Putinas pasiuntė FSB į Kijevą, kur ši tarnyba turėjo padėti vietinėms pajėgoms numalšinti sukilimą. Tačiau FSB nesugebėjo sustabdyti protestuotojų ir neleisti V. Janukovyčiui palikti šalies sostinės.
Taigi V. Putinas kreipėsi į Rusijos kariuomenę, kuri, vadovaujama S. Šoigu, greitai ir efektyviai aneksavo Krymą. S. Šoigu įrodė, kad kariuomenė gali iškovoti pergalę ten, kur FSB patyrė nesėkmę.
Neilgai trukus, S. Šoigu susidūrė su dar viena galimybe pademonstruoti savo kariuomenės jėgą. Šįkart tolimesniame konflikte.
Prasidėjus Sirijos pilietiniam karui, Rusijos sąjungininko Sirijos diktatoriaus Basharo al-Assado pozicijos sparčiai mažėjo, o V. Putino diplomatams sunkiai sekėsi gelbėti griūvantį režimą. Į konfliktą įsitraukė Rusijos kariuomenė, kuri 2015 m. rugsėjį pradėjo lemiamą karinę intervenciją.
Patyrusi nedidelę žalą, Rusijos kariuomenė per trumpą laiko tarpą pakeitė karo eigą ir padėjo B. al-Assadui nugalėti. Atrodė, į pagalbą atskubėjo senasis S. Šoigu gelbėjimo padalinys, tik šįkart jis gelbėjo ne nelaimės ištiktus žmones, o V. Putino politinę karjerą.
Ši intervencija buvo tokia sėkminga ir sulaukė tiek palaikymo, kad 2019 m. Rusijos kariuomenė surengė milžinišką iš Sirijos perimtų tankų, ginklų ir kitos karinės įrangos parodą. Traukiniu gabenti eksponatai buvo rodomi net 60 Rusijos miestų nuo Maskvos iki Vladivostoko, įskaitant ir Krymą.
Daugumoje miestų šią parodą pasitiko džiūgaujančios minios. Po pasisekimų Kryme ir Sirijoje, gyventojų parama kariuomenei sparčiai augo.
Tuo tarpu S. Šoigu galėjo mėgautis išaugusiu kariuomenės biudžetu ir didėjančia įtaka Kremliuje. Išties, laimėjimai Sirijoje ir Kryme turėjo ir dar vieną svarbią pasekmę – ji priartino oligarchus prie karinių pajėgų ir padėjo įkurti naują Rusijos karinį-pramoninį kompleksą.
Paradoksalu, tačiau tai paskatino po Krymo aneksijos Vakarų įvestos sankcijos Rusijos elitui. Dėl šių nuobaudų daugelis oligarchų ne tik prarado pinigų, bet ir kontraktus su Vakarais. Bandydama kompensuoti jų patirtą žalą, Rusijos vyriausybė suskubo padėti oligarchams, siūlydama jų įmonėms sudaryti dideles sutartis ir Rusijos kariuomene.
Pavyzdžiui, prieš įvedant sankcijas, variklius Rusijos kariniam laivynui tiekė vokiečių kompanija „Siemens“, šiandien – Rusijos įmonė „Uralo kalnakasybos ir metalurgijos kompanija“. Šis augančio visuomenės pasitikėjimo ir galingo Rusijos elito palaikymo derinys padėjo kariuomenei tapti viena galingiausių Rusijos institucijų.
Galvotrūkčiais į Kijevą
V. Putinui pradėjus planuoti jo kampaniją Ukrainoje, tapo aišku, kad jis neketina prašyti FSB pagalbos. Vietoje jos, šiai operacijai vadovauja S. Šoigu ir atnaujinta Rusijos kariuomenė. Invazijos išvakarėse susirinkusioje Rusijos saugumo taryboje kariuomenė atrodė daug arčiau V. Putino, nei jo žvalgybos pareigūnai.
V. Putinui paskelbus jo sprendimą pripažinti separatistines Donecko ir Luhansko respublikas, užsienio žvalgybos vadovas sunkiai rinko žodžius, o FSB direktorius ir užsienio reikalų ministras elgėsi tarytum mašinos, vykdančios jiems duotas komandas.
O štai S. Šoigu, didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį praleidęs transformuodamas kariuomenę į galingą politinę jėgą, atrodė pasitikintis savimi ir pasiruošęs vesti Rusiją į mūšį.
Likus kelioms savaitėms iki Rusijos invazijos, daugelis analitikų abejojo, kad V. Putinas išties išdrįs pradėti tokio masto konfliktą. Tačiau Rusijos visuomenės militarizavimas ir kariuomenės pertvarkymas V. Putinui sukėlė didžiulę pagundą, kurios negalėjo sustabdyti nei žvalgybos nuogąstavimai, nei diplomatiniai sumetimai.
Tačiau prasidėjus kruvinam puolimui, pradeda aiškėti visos naujosios Kremliaus karinės strategijos pasekmės.
Šią kampaniją formuoja ne tik kariuomenė, atvirai remianti karą – ir kuo didesnį, tuo geriau – bet ir S. Šoigu, kuris iki šiol patyrė tik sėkmę, tačiau kuriam trūksta tinkamo karinio pasirengimo, reikalingo suvokti, kad pergalė mūšio lauke, kad ir kokia įspūdinga ji bebūtų, kartais gali lemti daug didesnį politinį pralaimėjimą.
