46-erių O.Arestovyčius, kuris yra tinklaraštininkas, aktorius, politinis ir karo apžvalgininkas bei psichologinių seminarų kariuomenės atstovams rengėjas, pagarsėjo tuo, kad neįtikėtinai tiksliai nuspėjo pastarųjų metų įvykius Ukrainoje.
„Ar iš tikrųjų manėte, kad Rusija Ukrainą užpuls vasario 24-ąją?“ – O.Arestovyčiaus paklausė žinomas Ukrainos žurnalistas ir visuomenės veikėjas Dmitrijus Gordonas.
„Taip, žinoma. Dar 2008 m. rašiau karinius apibendrinimus apie tai, kad Rusija užgrobs Krymą.
Visus veiksmus nuspėjau beveik šimtu procentų. Bet tada visi suko pirštu prie smilkinio ir vadino mane provokatoriumi. Kai 2014 m. vasarį Kijeve prasidėjo Maidanas, vėl įspėjau, kad Rusija ruošiasi užgrobti Krymą. Aneksija įvyko kovą“, – sakė O.Arestovyčius.
Anot jo, tai ne aiškiaregystė, o profesija: „2019 m. viename interviu nupasakojau, kaip toliau įvykiai klostysis Ukrainoje, – kad Rusija vėl puls, kad gresia didelis karas. Tokias išvadas dariau remdamasis politinių ir karinių įvykių dėsningumais. Tačiau ir prieš trejus metus buvau vadinamas bepročiu ir provokatoriumi.
Esu tikras, kad Rusija šįmet vasario 24 d. būtų užpuolusi Ukrainą, net jei valdžioje būtų buvęs ne Vladimiras Putinas, bet koks nors liberalas demokratas.“
– Privalau užduoti jums svarbiausią klausimą – kuo viskas baigsis ir kada? – D.Gordonas paklausė O.Arestovyčiaus.
– Šiuo metu derybos su Rusija vyksta gana produktyviai. Jei viskas taip klostysis ir toliau, mažiausiai dėl ko turėtų būti susitarta – kad būtų grįžta į vasario 23-iosios situaciją: visus savo karinius dalinius Rusija privalėtų iš Ukrainos teritorijos išvesti besąlygiškai. Yra kitas karo baigties scenarijus – nors Rusijos atstovai derybų metu su mumis kalba itin pagarbiai, V.Putinas gali dar bandyti sugraibyti 10–15 tūkst. karių iš Sirijos, savų virėjų, raštvedžių, kalinių.
Kad ir į kokias teritorijas juos pasiųstų, mes juos per kokią savaitę sutrintume. Tai užtruktų maždaug iki balandžio vidurio ar pabaigos, o tuomet jau karas iš tikrųjų pasibaigtų.
– Ką derybose su Rusija Ukraina pasiryžusi paaukoti?
– Nieko mes nenusiteikę aukoti. Jeigu karui pasibaigus prarastume kokias nors teritorijas, tai reikštų pralaimėjimą. Su tuo tikrai niekas nesutiktų.
Pateikėme Rusijai griežtus reikalavimus, tačiau apie derybų turinį draudžia kalbėti Vienos ir Kopenhagos konvencijos. Todėl galiu komentuoti tiktai komentatorių įžvalgas. Neseniai žurnalistinių tyrimo centro „Bellingcat“ vadovas Christo Grozevas kalbėjo turįs žinių, kad Kremliuje planuojama iš Ukrainos išvesti visus Rusijos karinius dalinius.
Bet kovo 12 d. prezidentas Volodymyras Zelenskis užsienio šalių žurnalistams pranešė turįs derybose Rusijai ir „papildomų sąlygų“. Manyčiau, kad jos ukrainiečiams turėtų patikti.
– Bet juk ir V.Putinui reikėtų Rusijos visuomenei pateikti kokių nors „laimėjimų“.
– Jis galėtų pareikšti, kad įvykdė Ukrainos demilitarizavimą. Ir tai – tiesa, nes mes iš tikrųjų patyrėme didelių karinių nuostolių. Be to, V.Putinas galėtų pasigirti, kad apie Ukrainos narystę NATO jau nebegali būti ir kalbos. To net nereikėtų ginčyti – juk NATO nenori mūsų priimti.
– O jeigu Rusija pareikalaus iš Ukrainos visiems laikams atsisakyti Krymo, Mariupolio, pripažinti Luhansko ir Donecko liaudies respublikų nepriklausomybę?
– Nemanau, kad mes su tuo sutiktume. Yra įvairių pasvarstymų ir pavyzdžių, kaip kokios šalys valdo ar nevaldo tam tikrų teritorijų. Turkija mano, kad Kipras jai priklauso, bet juk to niekas pasaulyje nepripažįsta.
Aš esu įsitikinęs, kad Ukrainos diplomatija įveiks visas problemas ir iššūkius.
– Kijevas nebus užimtas?
– Kalbant apie tai reikėtų matyti visą Rusijos puolimo žemėlapį – rusai kažkodėl sugalvojo atakuoti penkiomis kryptimis. Pagrindines pajėgas nukreipė į Mariupolį, Mykolajivą ir pietų kryptimi.
Prie Kijevo faktiškai nebeliko Rusijos pajėgumų. Bandydami organizuoti apšaudymus ar sprogdinimus jie siekia sukurti iliuziją, kaip mus spaudžia. Pulti Kijevą rusams reikštų akivaizdžią savižudybę ir jie tam nesiryš.
Per Sumų puolimą rusai buvo žiauriai sumušti mūsų partizanų ir teritorinės gynybos karių. Štai ką reiškia didvyriškai gintis. Jei prie Sumų rusai nebūtų nukraujavę, Kijevą būtų galėję pulti kur kas stipriau.
– Ar yra bent menkiausia tikimybė, kad amerikiečiai padės apsaugoti Ukrainos oro erdvę?
– Mes patys apginsime savo oro erdvę. Pavyzdžiui, kovo 13–14 d. buvo numušti septyni rusų skraidantys objektai. Mums tiesiog reikia daugiau ginkluotės.
– Kaip jums atrodo, ar sankcijos, kurias Vakarai įvedė Rusijai, ekonomiką žlugdys, ar atvirkščiai – stimuliuos?
– Tikrai nestimuliuos. Tos sankcijos, kurios jau pritaikytos, taip sužlugdys ekonomiką, kad Rusijai atsigauti arba sugrįžti į vasario 23-iosios lygį prireiks dešimtmečių. Bet juk bus dar ir papildomų sankcijų. Dėl jų labai niršta Rusijos propagandininkai ir visas V.Putino elitas.
Rusijos opozicijos atstovai pasakojo, kad užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas prieš karą sugebėjo Vakaruose įsigyti kažkokį prekybos tinklą. Dabar jau aktyviai pardavinėja, bet niekas neperka.
Prie viso to pridėkime dar tai, kad visas pasaulis ignoruoja Rusijos sportininkus, menininkus, mokslininkus, akademinės visuomenės atstovus.
– Dėl Rusijos oligarchų viskas aišku. O kaip elgiasi Ukrainos oligarchai?
– Didelei nuostabai, labai patriotiškai. Rinatas Achmetovas pačią pirmąją karo dieną pažadėjo visokeriopą pagalbą. Vadimas Novynskis netgi ukrainietiškai prakalbo ragindamas visus stoti į kovą su agresoriumi.
Žodžiu, visi suprato, kad Rusijos agresija – pražūtinga ir reikia kautis už Ukrainą.
Beje, pastarosiomis dienomis ne vienas Rusijos diplomatas išreiškė mums paramą, nes nebenori turėti nieko bendra su V.Putino režimu.
– Jūs kasdien matotės ir bendraujate su prezidentu V.Zelenskiu. Kaip jis laikosi?
– Pirmą kartą jį pamačiau prieš pusantrų metų. Stebėjau jo elgesį, kalbas, mimiką. Kai kas aiškino, esą jis tik menkas aktorius ir „slabakas“ (silpnuolis. – Red.). Man atrodė kitaip. Drįsčiau prisipažinti, kad sugebu atpažinti žmones.
Kalbant apie pastarąsias savaites, pirmiausia derėtų prisiminti, kad jau pirmąją karo dieną jis atsisakė evakuotis iš Ukrainos.
Mes turėjome žvalgybinės informacijos, kad iš Hostomelio oro uosto iškart bus puolamas Kijevas ir valdžios institucijos. Tada V.Zelenskis pasakė, kad ims į rankas automatą ir kausis.
Kai buvo pranešta, kad per 48 valandas Kijevas tikrai bus užimtas, prezidentas visiems kategoriškai pareiškė: „Baikit kalbas apie evakuaciją. Tegul nors dešimt desantininkų pulkų užpuola, niekur iš čia nesitrauksiu.“
Daug kas mane kritikuoja dėl ramybės, tačiau be jokio gražbyliavimo galėčiau pasakyti, kad V.Zelenskio ramybė dešimt kartų didesnė nei mano. Jame pabudo nenusakomos jėgos lyderis.
Be to, kadangi visas pasaulis jį palaiko, tai suteikia dar daugiau jėgų. Amerikos kongresmenai juokauja, kad jeigu dabar V.Zelenskis kandidatuotų į JAV prezidento postą, laimėtų triuškinamai.
Su savo komandos nariais jis bendrauja itin pagarbiai. Tai – irgi jo vienas stipresnių bruožų. Apskritai prezidento elgesys ir bendravimas smarkiai skiriasi nuo valdžios bendravimo stiliaus Rusijoje ir netgi Vakaruose, kur vis dėlto egzistuoja tam tikros valdžios normos.
O V.Zelenskis išklauso net jį filmuojančių operatorių nuomonę apie politinę situaciją Ukrainoje ir pasaulyje.
– Norėčiau pateikti paradoksalų klausimą: ar dabar yra gražiausios jūsų viso gyvenimo dienos?
– Už tai, ką aš dabar pasakysiu, galiu būti koneveikiamas, talžomas, bet vieną kartą privalau prisipažinti – karas nėra mano stichija, bet panašūs sukrėtimai – mano stichija. Daug metų studijuoju psichologiją, todėl ir psichologiniai sukrėtimai man – stichija.
O ateityje mūsų visų laukia iš tikrųjų nemenki sukrėtimai, nes, mano galva, prasidės milžiniškos civilizacijos slinktys. Europoje keisis tarptautiniai santykiai, o tai reiškia – keisis ir visame pasaulyje.
Galiu patikinti, kad situacija Europoje Ukrainos atžvilgiu pasikeis labai teigiamai. Ukrainiečius daugelyje šalių jau dabar sutinka kaip dievus, nusileidusius iš dangaus. Mes dabar turime šansą sukurti ne tik naują Ukrainą, bet ir suteikti impulsą civilizacijai atsinaujinti. O tai gali atverti naujas galimybes ir Europai, ir posovietinei erdvei.
Rusijos kariuomenės nuostoliai – vis didesni
Rusijos kariuomenė Ukrainoje nuo vasario 24 iki kovo 16 d. neteko apie 13,8 tūkst. žmonių – žuvusių, sužeistųjų, patekusių į nelaisvę, paskelbė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas.
Taip pat rusai prarado 430 tankų, 1375 šarvuotąsias kovos mašinas, 190 artilerijos sistemų, 70 reaktyvinės salvinės ugnies sistemų, 43 priešlėktuvinės gynybos priemones, 84 lėktuvus, 108 sraigtasparnius, 819 automobilių, 3 laivus, 11 dronų.
Pasak Ukrainos generalinio štabo, duomenys tikslinami, nes skaičiavimą apsunkina intensyvūs karo veiksmai.
Parengta pagal „Gordon.ua“ inf.
