Bet kokiu atveju, galiu pasakyti viena – mes vykdysime pareigą ir priesaiką iki pat galo, nesitrauksime“, – tai interviu lrytas.lt pabrėžė su žeme baigiamą lyginti Ukrainos uostamiestį Mariupolį neįtikėtinai atkakliai bei nuožmiai tebeginančio Nacionalinės gvardijos pulko „Azov“ vado pavaduotojas Sviatoslavas Palamaris, koviniu šaukiniu Putinas.
Pasak jo, pagrindinis Rusijos kariavimo būdas – masinis visko ir visų naikinimas visų rūšių artilerija bei ginkluote nuo žemės, iš dangaus bei iš jūros.
Vienas iš „Azov“ vadų teigė, kad viso miesto bombardavimai ir apšaudymai vyksta dieną ir naktį, nenustodami nei valandai.
„Pagrindinis jų pranašumas – būtent masinio naikinimo ginkluotė bei patranku mėsos kiekis, gi mes laikomės savo žmonių atsidavimo ir profesionalumo dėka.
Kai kurie mūsų kariai sužeisti po keletą kartų, su abiejų kojų protezais, tačiau vis viena kautynių sūkuryje. Apskritai, dabar galutinai visiems turėjo paaiškėti, kas čia tikrieji naciai – ar mes, savo šalies patriotai, ar mus savo propagandoje taip vadinusi Rusija, dabar rodanti grynai nacistinę savo prigimtį“, – sakė Putinas.
Jis teigė, jog nuo kovo 1 d. visiškai apsuptas ir atkirstas miestas, kurį gina ir jūrų pėstininkai bei kitos pajėgos, tebesitiki pagalbos ir deblokavimo, o labiausiai reikalinga – priešlėktuvinė gynyba.
Tačiau ir be šios pagalbos Mariupolio gynėjai kaunasi žūtbūtinai ir sėkmingai, nors daugelis Ukrainoje ir pasaulyje teigia, jog miestas jau pasmerktas ir Rusija vis dėlto galutinai užims išdegintą dykynę. Prieš porą savaičių Ukrainos prezidentas „Azov“ vadui Denisui Prokopenko suteikė Ukrainos didvyrio titulą.
– Kokie humanitarinės katastrofos mastai šiuo metu mieste?, – lrytas.lt paklausė „Azov“ vado pavaduotojo S.Palamario-Putino.
– Miestas beveik daugiau, nei 90 proc. sunaikintas, tačiau jame yra likę apie 100 tūkst. civilių. Žmonės jau keletą savaičių be elektros, šilumos, bet kokio ryšio, vandens, maisto. Kiek jų jau žuvo, nežinia, tačiau skaičiai siekia tūkstančius, gal net dešimtis tūkstančių.
O padėtis tik blogėja, nes žmonės pradeda mirti ne tik nuo Rusijos bombų, bet ir nuo bado bei troškulio. Daugybės mirusiųjų nėra kaip palaidoti, jie ir lieka ten, kur mirė. Kiti sulaidoti masinėse kapavietėse vaikų darželių ar mokyklų teritorijose.
Dabar mieste liko tie, kurie ir nežino, kaip evakuotis, negauna informacijos apie maršrutus, arba neturi transporto ir, paprasčiausiai, jėgų tai daryti iš bado. Be to, daugybė žmonių likę rūsiuose po sugriautais namais, o jų niekas negali atkasti.
Žmonės bandydavo ištrūkti savo transportu ar pėsčiomis, nors visi aplinkiniai keliai iš miesto subombarduoti ir toliau nuolatos bombarduojami, pilni sudegintų mašinų.
O likusieji dabar nebegali padaryti ir to. Aš tiesiog nesuprantu, kodėl dėl to čia neįsikiša Raudonasis Kryžius ar kitos pagrindinės humanitarinės pagalbos organizacijos, kai vyksta tokie dalykai.
Be to, Rusija tuos, kurie ištrūksta, grobia ir gabena į okupuotas Donbaso dalis ar į Rusiją, kur jie tiesiog dingsta – ar bent jau dingsta bet koks ryšys su jais.
Žmonėms meluojama, kad pagrindinės išsigelbėjimo kryptys ir vietos – Zaporožė ar Odesa – jau užimtos, tad ten taip pat nėra kur bėgti.
Dingsta ir mūsų karių šeimos, pagrobiami tėvų netekę vaikai, kurie taip pat paimami įkaitais, verčiami jų zombiais.
Taip pat rusai civilius priverčia užsirišti baltos spalvos raiščius – tokius pačius, kokiais save vieni kitiems pažymi Rusijos kareiviai, taip provokuodami, kad jie patektų po mūsų ugnimi.
Tuo tarpu patys rusų kareiviai ar samdiniai persirengia civiliais drabužiais, taip pažeisdami visas egzistuojančias kariavimo taisykles. Nieko keista – jos jiems niekuomet neegzistavo, ypač – čia ir dabar.
Štai, jie užgrobė vieną iš miesto centre esančių cerkvių, kurioje slėpėsi civiliai, tada ten įrengė savo kulkosvaidžių lizdus.
Vieną iš miesto kvartalų jie apšaudė sistema „Saulėkaita“, kuri iš esmės viską sudegina, kur pataiko. Mūsų kariams mėginant gelbėti bent dalų gyvų degančių moterų ir vaikų, po dvidešimties minučių prasidėjo naujas apšaudymas, po to – dar vienas. Galima sakyti, kad jie taip tyčia elgiasi su civiliais, kad po to galėtų apšaudyti mūsiškius, kurie mėgina ateiti į pagalbą – juk sunku nieko nedaryti, kai matai ir girdi, kaip dega moterys ir vaikai.
Jie civilius dažnai tiesiog apšaudo, kur jie gausiau susirenka – pavyzdžiui, taip atsitiko, kai žmonės būrėsi vienoje vietoje, kur buvo įvestas pastovesnis interneto ryšys.
– Kokie pagrindiniai tokio visaapimančio teroro ir masinių žudynių bei destrukcijos motyvai ir tikslai? Tai – demonstratyvūs veiksmai, rodantys „galią“ ir siekiantys įbauginti, kerštas Mariupoliui, kuris prieš aštuonerius metus netapo „Donecko liaudies respublika“ ir po to buvo daromas ukrainietiško Donbaso „vitrina“? Ar žūtbūtinės desperatiškos pastangos tuo maksimaliai apsunkinti ir jūsų padėtį? Ar viskas kartu?
– Taip, jie meta ant miesto iš visų pusių viską, ką tik turi – štai net iš Juodosios jūros atvarė karinius laivus, kurie tris dienas be perstojo šaudė į miestą. Reaktyvinės salvinės ugnies sistemos, sunkioji artilerija, minosvaidžiai, tankai – visa tai net tik naikina visą miesto infrastruktūrą, bet tiesiog viską aplinkui.
Na, pirmiausia, jie tiesiog kitaip negali paimti miesto, tik tokia išdegintos žemės taktika. Kartu tai – parodomoji akcija, siekiant parodyti, kad taip bus ir su kitais miestais, kurie jiems priešinsis. Tačiau akivaizdu, kad bus dar blogiau, jei miestai bus jiems atiduodami.
Tai – ir kerštas Mariupoliui, kuris nepasidavė prieš aštuonerius metus ir tuo sudavė itin žiaurų smūgį „rusų pasauliui“. Be to, Mariupolis – Donecko srities „sostinė“ ir forpostas, kliūtis koridoriui tarp Krymo ir jau okupuotų sričių.
Be to, toks viduramžiškas žiaurumas – apskritai jų mentalitetas. O po viso to, ką jie jau padarė, jiems žūtbūt reikia miesto vien tam, kad paslėptų tų siaubingų nusikaltimų tikrąjį mastą nuo pasaulio. Tad pasaulis būtinai turi tai sužinoti.
– O kokia karinė padėtis mieste šiuo metu? Ar Rusijos pajėgos jau tvirtai kontroliuoja bent dalį jo, ar padėtis – itin labili ir besikeičianti įvairiose miesto vietose?
– Na, aš negaliu dabar sakyti, kuriuos rajonus jie labiau kontroliuoja, o kuriuos sektorius laikome mes. Galiu pasakyti, kad mieste padėtis – itin sunki ir sudėtinga, vyksta kova dėl kiekvienos gatvės, rajono, ar pastato, taip pat ir miesto centrinėje dalyje. Tačiau mes ją kontroliuojame, nuolatos rengiame įvairias kontratakas, reidus jiems į užnugarį, imame trofėjinę techniką, ginkluotę ir amuniciją, taip papildydami savo atsargas. Taip pat imame ir belaisvius.
Tad masinis teroras ir civilių žudynės ir yra ženklas to, kad grynai karinėmis priemonėmis, sausumos pajėgomis ir miesto kovose jie nesugeba mūsų įveikti.
O belaisviai patvirtina, kad Rusija vėl naudoja „užtveriamuosius būrius“, kaip Antrajame pasauliniame kare, kurie šaudo į saviškius, jei tie traukiasi. Štai į nelaisvę paimti čečėnai sakė, kad į juos šaudo rusų „zagradotriadai“, o į rusus šaudo čečėnai.
Be to, jie naudoja ir mobilizuotą „patrankų mėsą“ – ne tik iš okupuoto Donbaso, bet ir iš Rusijos, taip pat samdinius net iš Maskvos. Tą masę jie tiesiog gena ant mūsų pozicijų, kad išsiaiškintų ugnies taškus ir įtvirtinimus, po to įjungia artileriją ar aviaciją.
Tai, kaip jie vertina net ir „saviškių“ gyvybes ir kiek melaginga yra visa jų ideologija, rodo ir masinės civilių gyventojų žudynės.
Juk jie esą atvyko čia „gelbėti nuo nacių“ būtent civilių gyventojų, iš kurių Mariupolyje beveik 90 proc. kaip tik yra rusakalbiai. O dabar tie „gelbėjamieji“ tiesiog laidojami masinėse kapavietėse po du ar tris šimtus vaikų darželių ar gyvenamųjų namų kiemuose. Jei apskirtai laidojami, o ne lieka gulėti, kur ir žuvo.
Savo nukautuosius jie taip pat arba palieka, arba tiesiog sudegina.
– Tačiau miestą išgelbėti gali tik pagalba iš išorės ir jo deblokavimo operacija?
– Taip, mes tikimės deblokavimo operacijos. Arba bent pagalbos priešlėktuvinės gynybos ginkluote. Būtent pastarosios mums itin reikia. Apie šią ginkluotę kalba ir prezidentas, ir aukščiausia valstybės vadovybė, kuri palaiko ryšį su miestu ir mumis.
Tačiau, kas beįvyktų, mes vis viena iš čia nesitrauksime, vykdysime savo priesaiką ir pareigą iki galo. Koks jis bebūtų.
Naudodamasis proga, norėčiau perduoti, jog mes labai gerbiame ir vertiname tiek visas Baltijos šalis, tiek Lietuvą, esame dėkingi už jūsų paramą mūsų šaliai.
