Siaubas okupuotame Ukrainos kaime: mėnesį ankštame rūsyje įkalinti žmonės miegojo atsistoję, gyveno tarp draugų lavonų

Ant baltos, drėgnos Jahidnės mokyklos rūsio sienos raudonomis kreidelėmis nupieštas primityvus kalendorius. Jis žymi neįsivaizduojamo siaubo laikotarpį, kurį teko patirti šio kaimo žmonėms nuo kovo 5 d. iki balandžio 2 d.

Karas Ukrainoje. Žmonės 25 dienas buvo įkalinti mokyklos rūsyje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Žmonės 25 dienas buvo įkalinti mokyklos rūsyje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Žmonės 25 dienas buvo įkalinti mokyklos rūsyje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Žmonės 25 dienas buvo įkalinti mokyklos rūsyje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje, Černigovas.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje, Černigovas.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje, Charkovo apylinkės.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje, Charkovo apylinkės.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Apr 9, 2022, 7:06 AM, atnaujinta Apr 9, 2022, 11:16 AM

Jahidnę, esančią už 140 kilometrų į šiaurę nuo Kijevo, netoli Černigovo miesto, kuris yra netoli sienos su Baltarusija ir Rusija, beveik mėnesį buvo okupavę rusų kariai.

Įžengę į kaimą, grasindami ginklu, jie iš namų išvedė vyrus, moteris bei vaikus ir keturias savaites laikė juos vietos mokyklos rūsyje – apie 130 žmonių buvo sugrūsti į maždaug 65 kvadratinių metrų ploto patalpą.

Šešiasdešimtmetis Mykola Klymčiukas buvo vienas iš jų. Jis pasisiūlė vietoje dirbantiems BBC žurnalistams parodyti liūdnai pagarsėjusį rūsį.

Nusileidus trumpais laiptais žemyn, pasijuto ligų ir puvimo kvapas. Patalpa buvo purvina – ant grindų mėtėsi keli čiužiniai, drabužiai, batai ir knygos, centre stovėjo keturios nedidelės lovelės, o viename kampe – indų krūva.

M.Klymčiukas nuvedė žurnalistų komandą tiesiai į tolimąjį kambario galą.

„Tai buvo mano pusės metro erdvė. Miegojau stovėdamas“, – pasakojo jis. Jo balsas užkimo ir jis pradėjo verkti. „Čia aš šaliku prisirišau prie turėklų, kad nenugriūčiau. Taip praleidau 25 naktis.“

Mykola pasakojo, kad negalėjai nė pajudėti, bijodamas užkliudyti žmones ir pažymėjo, kad tarp nelaisvėje laikomų asmenų buvo apie 40 ar 50 vaikų, įskaitant kūdikius. Jauniausiam buvo vos du mėnesiai.

Rusijos pajėgos, pradėjusios Černigovo puolimą, greitai pasiekė tokius kaimus kaip Jahidnė. Apie 300 tūkst. gyventojų turintis miestas kelias savaites buvo atkirstas, nes Rusijos pajėgos jį apsupo ir bombardavo, sulaukusios pasipriešinimo. Jos taip pat sugriovė tiltą kelyje į sostinę Kijevą, todėl gyventojai neturėjo kur bėgti.

Nepavykus užimti Kijevo, rusai pasitraukė, tačiau šalia pasienio gyvenantys žmonės nerimauja, kad rusai netrukus gali sugrįžti.

Penkiolikmetė Anastasija Jahidnės mokyklos rūsyje buvo įstrigusi kartu su tėvu ir močiute.

„Ten beveik nebuvo vietos. Gyvenome sėdėdami, miegojome sėdėdami – jei išvis miegodavome. Tai buvo neįmanoma. Aplink krisdavo tiek daug sviedinių. Tai buvo nepakeliama“, – pasakojo ji.

Kambaryje nebuvo ventiliacijos. Du jo langai buvo užkalti lentomis.

„Per mano buvimo čia laiką mirė 12 žmonių“, – sakė Mykola.

Gyvenimas su mirusiaisiais

Dauguma jų buvo pagyvenę žmonės. Neaišku, nuo ko jie mirė, bet Mykola mano, kad kai kurie užduso.

Kai žmonės mirdavo, kūnų nebuvo galima iš karto išvežti. Rusų kareiviai neleisdavo to daryti kiekvieną dieną. O dėl lauke nuolat vykstančių kovų – minosvaidžių apšaudymų, sprogimų ir šaudymų – tai buvo pavojinga.

Tai reiškė, kad žmonės, įskaitant vaikus, valandų valandas, o kartais ir dienas gyveno tarp lavonų, kol juos buvo galima išnešti į lauką.

„Buvo labai baisu. Pažinojau žuvusius žmones“, – sakė Anastasija. – Jie su mumis elgėsi labai maloniai. Man buvo taip liūdna, kad jie tiesiog mirė čia be jokios priežasties.“

„Normaliomis sąlygomis jie nebūtų mirę. V.Putinas yra karo nusikaltėlis“, – graudinosi Mykola.

„Man pradėjo tinti kojos. Bet aš vis galvojau sau: turiu išgyventi. Turiu, dėl savo dukters ir dviejų anūkų turiu.“

Dažniausiai žmonėms neleisdavo išeiti net į tualetą. Vietoj to jie turėjo naudotis kibirais.

„Kartais kareiviai išvesdavo žmones į lauką, kad panaudotų juos kaip skydus“, – pasakojo Mykola.

Du kartus per dieną jiems buvo leidžiama lauke ant atviros ugnies gaminti maistą. Kaimas turėjo pakankamai maisto atsargų ir šulinį vandeniui.

Vienas iš rusų kareivių pasakojo Mykolai, kad jiems buvo pasakyta, jog Ukrainoje jie bus tik keturias dienas, kurių pakaks Kijevui užimti.

Artimųjų ieškoma kapuose

Balandžio 3 d. rusai pasitraukė iš Jahidnės.

Dabar kaime yra ukrainiečių kariai, o dauguma įstrigusių žmonių buvo evakuoti į netoliese esančias vietoves.

„Kiekvieną naktį prabundu daugybę kartų. Jaučiu, kad girdžiu šaudymo garsus. Išsigandusi bėgu pas tėvus“, – sakė Anastasija.

Rusai, siekdami apgulti miestą ir galiausiai perimti jo kontrolę, užėmė aplink Černigovą esančius kaimus, tokius kaip Jahidnė.

Jiems nepavyko įžengti į miestą, tačiau daugelyje jo dalių buvo smarkiai sugriauta, o pareigūnai teigia, kad žuvo apie 350 civilių gyventojų.

Rusijai pasitraukus iš Černigovo apylinkių, savanoriai laidoja žuvusiuosius. Viena vietinių kapinių dalis dabar visiškai užpildyta šviežiais kapais, į kiekvieną jų įkišta po lentelę, kad būtų galima identifikuoti žuvusiuosius.

Dėl karo žiaurumų atskirtos šeimos dabar ateina čia ieškoti savo artimųjų kapų.

Ukrainos pareigūnai teigia, kad Rusijos lėktuvai susprogdino vietos futbolo stadioną. Aikštės centre, kur nukrito viena bomba, matyti didžiulis krateris. Kita bomba sunaikino dalį tribūnų, kurios dabar virsta sudaužytų plastikinių sėdynių ir metalinių turėklų griuvėsiais.

Šalia stadiono esančiame istoriniame pastate įsikūrusi vaikų biblioteka taip pat smarkiai apgadinta.

Dalis gyvenamųjų rajonų – beveik visiškai sulyginti su žeme.

Černigovo šiaurėje esančioje Novoselivkoje griuvėsiai matomi kiek akys mato.

Akmenų ir plytų krūvos guli ten, kur turėtų stovėti namai. Ant vieno iš takų, vedančių į gyvenamąjį rajoną, mėtėsi rožinė vaikiška žieminė striukė, pliušinis meškiukas, pliušinis drambliukas ir „Lego“ detalės.

Pakeliui matėsi daugiau Rusijos bombų išmuštų kraterių.

„Kodėl mūsų neįspėjo?

Dviračiais važiavusi moteris ir vaikas gestais parodė BBC komandai sekti paskui juos.

Šešiasdešimt dvejų metų Nina Vynnyk ir jos anūkas, dešimtmetis Danylo, norėjo parodyti savo namus – dabar iš jų likęs tik kiautas, viskas viduje ir aplinkui sugriauta.

Ninos dukra ir Danylo motina, 39 metų Ludmyla, neteko kojos ir yra ligoninėje.

Kai Ninos namus pradėjo apšaudyti, jie nubėgo į kito žmogaus namus, tikėdamiesi rasti prieglobstį jų rūsyje. Tačiau ir tas buvo subombarduotas.

„Sprogimas mus nušlavė. Kažkas patyrė smegenų sukrėtimą, kažkas buvo sužeistas. Kai atsipeikėjome, pamačiau, kad mano dukra šaukia: „Mama, mama, mama, aš neturiu kojos“. Tai buvo siaubinga“, – prisiminė ji.

Liudmila nušliaužė į saugią vietą ir buvo nuvežta į ligoninę.

„Jaučiuosi taip, lyg tai būtų baisus košmaras. Tai negali būti tiesa. Kodėl mūsų vyriausybė mūsų neįspėjo? Kodėl jie mūsų neevakavo“, – klausė Nina.

Namuose gyveno keturios jos šeimos kartos. „Per vieną akimirką nieko neliko. Nežinau, kur gyvensiu žiemą“, – sakė ji.

Nina negali sau leisti sumokėti už dukros protezus.

Apie Rusijos pareiškimus, kad jie nesitaiko į civilius gyventojus, ji sako: „Jis [Putinas] pilnas melo. Ligoninėje yra moteris be kojos. Tokia yra tiesa.

Tegul Putinas sumoka už jos operaciją. Tegul Putinas pastato šį namą. Jis juk taip norėjo, ar ne? Tegul jis dabar už viską sumoka“.

Parengta pagal BBC inf.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.