Apie tai, kaip šie mėnesiai pakeitė V.Zelenskį žurnalo „Time“ skaitytojams atskleidė žurnalistas Simonas Shusteris, Ukrainos prezidento biure balandžio mėnesį praleidęs net dvi savaites.
Populiarus leidinys su žurnalisto pasakojimu ir V.Zelenskio portretu viršelyje prekyboje pasirodys gegužės 9-ąją. Pateikiame kai kuriuos svarbiausius šio straipsnio akcentus.
Pirmosios karo valandos
Vyriausybinį kvartalą Kijevo centre, dar vadinamą Trikampiu, Rusijos kariškiai mėgino užimti pačiomis pirmomis vasario 24-ąją prasidėjusio karo valandomis.
Tas valandas V.Zelenskis sako prisimenantis labai fragmentiškai ir nerišliai, kaip kokį garsų ir vaizdinių rinkinį. Ryškiausias prisiminimas – kaip jis su žmona prieš aušrą nuėjo žadinti savo vaikų – 17-metės dukros ir devynerių metų sūnaus ir ruošti juos evakuacijai. „Buvo girdėti didelis triukšmas. Tai buvo sprogimai“, – prisimena ukrainiečių lyderis.
Kariškiai V.Zelenskiui netrukus pranešė, kad į Kijevą nusileido rusų smogikų grupės, kurioms esą buvo nurodyta sučiupti prezidentą bei jo šeimą. „Iki tol tokius dalykus mes buvome matę tik filmuose“, – sakė Ukrainos prezidento biuro vadovas Andrijus Jermakas.
Kol kariškiai kovėsi gatvėse, prezidento sargyba, griebdama viską kas pasitaikė po ranka, skubiai rentė barikadas V.Zelenskio rezidencijoje, kuri vis labiau ėmė panašėti į metalo laužo krūvą, o ne įtvirtinimus.
Tuo metu į Banko gatvėje esančius vyriausybinius pastatus rinkosi ir daugiau V.Zelenskio bendradarbių. Kai kurie jų atvyko su šeimomis. Prezidentui ir jo padėjėjams buvo išdalini šarvai bei automatai.
Rusijos kariuomenė pirmąją naktį vyriausybinį kompleksą mėgino šturmuoti net du kartus. „Tai buvo tikras beprotnamis“, – prisiminė prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius.
V.Zelenskio teigimu, tuo metu jo žmona ir vaikai irgi dar buvo Banko gatvėje. Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija pasiūlė prezidentą ir jo komandą skubiai evakuoti į Lenkiją, kur būtų galima sudaryti tremtyje veikiančią Vyriausybę.
Bet, kaip žinoma, tada telefonu bendraudamas su amerikiečiais Ukrainos lyderis ištarė vieną iš jau legenda tapusių frazių, kuri vėliau mirgėjo viso pasaulio antraštėse: „Man reikia amunicijos, o ne pavežėjimo“.
V.Zelenskiui taip pat buvo siūloma persikelti į saugų bunkerį už Kijevo, kuris gali atlaikyti ilgą apgultį. Bet jis atsisakė.
Vietoj to, antrąją Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Ukrainą naktį, kai gretimose gatvėse vyko susirėmimai, V.Zelenskis ir jo komandos nariai išėjo į prezidento rūmų kiemą ir įrašė socialiniuose tinkluose pasirodžiusį vaizdo įrašą: „Mes visi esame čia. Mes giname savo nepriklausomybę, savo šalį“.
Sargyba reikalauja slaptažodžių
Pirmomis invazijos savaitėmis, kai Rusijos artilerija nesunkiai galėjo pasiekti Kijevą, prezidentas apie padėtį fronte sužinodavo telefonu. Jis karinei vadovybei pirmą kartą paskambindavo dar prieš saulėtekį, apie penktą valandą ryto.
Tik vėliau, kai Rusijos kariuomenė jau atsitraukė iš Kijevo apylinkių, prezidento pokalbis su kariškiais buvo pavėlintas keletą valandų. Tai buvo padaryta tam, kad V.Zelenskis suspėtų papusryčiauti.
Pats prezidento kabinetas per karą, anot „Time“ žurnalisto, pasikeitė mažai: langai buvo uždengti smėlio maišais, uždrausta naudotis mobiliaisiais telefonais, jungiama mažiau šviesų.
Visus ėmė lydėti ginkluoti kariai. Interjeras su paauksuotais ir prabangiais baldais, kuris dabartinei administracijai atrodo slegiantis, išliko. „Bent jau mums nereikės to matyti, jeigu ši vieta bus subomborduota“, – liūdnai juokauja vienas prezidento bendražygių.
Gatvės aplink kompleksą irgi tapo tikru kontrolės punktų ir barikadų labirintu. Čia negalima įvažiuoti civiliais automobiliais, o sargybiniai prašo lankytojų pasakyti slaptažodžius, maždaug tokius, kaip „kavos puodelio gerbėjas“ ir panašiai, kurios kasdien keičiamos.
Didžiąją laiko dalį V.Zelenskio komanda praleisdavo slaptuose bunkeriuose netoli rezidencijos. Atsitraukus Rusijos kariuomenei, prezidento biuro darbuotojai ėmė mažiau paisyti saugumo reikalavimų ir daugelis grįžo į biurą.
Pats V.Zelenskis vis dažniau darbuojasi vadinamajame Situacijų kambaryje. Tai posėdžių salė be langų, su dideliais ekranais ant sienų, kur galima rengti nuotolinius operatyvius susirinkimus.
Kodėl graužia sąžinė?
Kaip rašo Ukrainos prezidento darbą iš arti stebėjęs amerikiečių žurnalistas, kiekvieną vakarą, prieš užmigdamas savo slėptuvėje V.Zelenskis iš įpročio permąstydavo praėjusios dienos darbotvarkę – ar nepraleido ko nors svarbaus?
„Tai neturi jokios prasmės, – pripažįsta V.Zelenskis. – Tai vis ta pati dienotvarkė. Matau, kad šiai dienai viskas jau padaryta. Bet aš vis tikrinu ir jaučiu, kad kažkas negerai. Mane graužia sąžinė“.
Prezidentas negali tiesiog imti užsimerkti ir šiek tiek išsimiegoti, kol Ukrainoje toliau krinta bombos ir daromi karo nusikaltimai, o taikūs gyventojai vis dar yra įkalinti rūsiuose.
V.Zelenskis pastebi, kad visas likęs pasaulis šį karą mato per socialinius tinklus, – kai jie nuo to pavargsta esą nesunkiai gali pereiti į kitą puslapį. Tai normali žmogaus prigimtis, siaubas verčia žmones nusisukti.
Ukrainos lyderis nerimauja dėl to, kad žmonių dėmesys karui jo šalyje blėsta. Todėl jis savo misija laiko priversti laisvąjį pasaulį šį karą išgyventi taip, kaip jį išgyvena Ukraina: tai turi tapti visų išlikimo klausimas.
Buvo pasiekiamas snaiperių
Karo pradžioje, kai Rusijos kariuomenė vis dar apšaudydavo Kijevą, bandydama jį apsupti, V.Zelenskis, lydimas dviejų draugų ir grupės sargybinių, buvo slapta palikęs savo rezidenciją.
Su Rusija kariaujančios šalies lyderis norėjo pats pamatyti ir įvertinti vykstančių kovų mastą. V.Zelenskis atsidūrė pačiame sostinės pakraštyje, į šiaurę nuo Banko gatvės, kur pamatė sugriautą tiltą ir po sprogimo atsivėrusią gilią duobę.
Viename patikros punktų prezidentas pabendravo su Ukrainos kariais. Jo sargyba tuo metu „ėjo iš proto“ dėl to, kaip arti jų saugomas asmuo buvo atsidūręs prie rusų karių pozicijų.
Po kelių dienų V.Zelenskis buvo išsiruošęs į vadinamąją barčių išvyką. Taip ją praminė prezidento patarėjai, mat viename iš Kijevo pakraštyje esančiame patikros punktų prezidentas sutiko vyrą, kuris kasdien ten esantiems kariams atnešdavo šviežių barščių puodą.
Nors stovėjo taip arti Rusijos kariuomenės, kad galėjo tapti jos snaiperių taikiniu, prezidentas valgė sriubą ir su ją atnešusiu vyru šnekučiavosi apie Sovietų sąjungą ir apie tai, kuo po jos žlugimo pavirto Rusija.
Tai buvo jaudinantis pokalbis, V.Zelenskiui palikęs gilų įspūdį. Virėjas pasakojo, kaip stipriai nekenčia rusų. Vėliau jis iš automobilio bagažinės ištraukė parodyti kelis medalius, kuriuos gavo tarnaudamas sovietų armijoje.
40-ąją karo dieną V.Zelenskis, jau lydimas ir žurnalistų, nuvyko į Bučą, iš kurios pasitraukus Rusijos kariuomenei buvo rasta dešimtys žuvusių civilių kūnų.
Kai V.Zelenskis ir jo komanda savo akimis pamatė nusikaltimo vietas, jų siaubas virto įniršiu. „Norėjome atšaukti visas taikos derybas su Rusija“, – sako Davidas Arachamija, derybų delegacijos su Maskva vadovas. – Aš vos galėjau žvelgti jiems į veidus“.
Kalbas dažniausiai rašo pats
Pirmąjį karo mėnesį V.Zelenskis paprastai sakydavo po vieną kalbą per dieną. Ukrainos vadovas kreipėsi į Europos Parlamentą, Pasaulio banką ir net per „Grammy“ apdovanojimus
Kiekviena kalba buvo paruošiama konkrečiai auditorijai. V.Zelenskis taip pat kasnakt kreipdavosi į tautą. „Labai dažnai sulaukiame klausimų, kas V.Zelenskiui rašo kalbas? Pagrindinis rašytojas – jis pats. Jis kruopščiai peržiūri kiekvieną eilutę“, – sako prezidento biuro spaudos atstovė Darja Zarivnaja.
Kalbėdamas su užsienio šalių lyderiais beveik kiekvieną kartą V.Zelenskis prašo jų aprūpinti Ukraina ginkluotę. Kartais jis labai tiesmukai sureaguoja į užsienio partnerių dvejones.
Pavyzdžiui, jis pasiūlė ar nereikėtų pagalvoti apie Jungtinių Tautų Saugumo tarybos paleidimą arba paprašė Vokietijos prezidento nevykti į Kijevą.
Aiškinama, kad V.Zelenskis laiko save ne kažkokiu kariniu strategu, bet komunikatoriumi, gyvu valstybės, kovojančios už savo tautos išlikimą, simboliu.
Jo patarėjai šią prezidento misiją vertina įvairiai. „Kartais jis įsitraukia į vaidmenį ir pradeda kalbėti kaip aktorius, vaidinantis prezidentą“, – sako Oleksijus Arestovičius, taip pat buvęs teatro aktorius. – Kai jis būna toks, koks yra, daro didesnį sąžiningo ir paprasto vyro įspūdį.“
Mūšis dėl Donbaso – lemiamas
55-ąją karo dieną V.Zelenskis paskelbė, kad Rusija pradeda antrąjį karo veiksmų Rytų Ukrainoje etapą – mūšį dėl Donbaso.
Prezidentas įsitikinęs, kad ten vienos ar kitos pusės kariuomenė greičiausiai bus sunaikinta. „Tai bus pats didžiausias mūšis iš visų, kokį mes kada nors esame matę Ukrainos teritorijoje“, – balandžio 19-ąją leidiniui sakė V.Zelenskis.
„Jeigu atsilaikysime, tai bus mums lemiamas momentas. Lūžio momentas“, – neabejoja Ukrainos lyderis.
Paseno greičiau nei norėtų
„Aš pasenau. Pasenau nuo visos šitos patirties, kurios niekada nenorėjau, nuo žinių apie žuvusiuosius, jų skaičių, apie rusų karių vykdomus kankinimus. Tai tokia patirtis“, – „Time“ žurnalistui prisipažino V.Zelenskis. – Sąžiningai sakau, aš niekada neturėjau tikslo įgyti tokių žinių“.
Paklaustas, ar dabar, žiūrėdamas į karą, nesigaili, kad nusprendė atsisakyti aktoriaus karjeros ir kandidatuoti į Ukrainos prezidentus, V.Zelenskis atsakė: „Nė sekundės“.
Jis nežino, kaip baigsis karas ir kokia bus jo vieta istorijoje. Tačiau V.Zelenskis žino, kad Ukrainai reikia karo laikmečio prezidento ir būtent šį vaidmenį jis ketina atlikti.
Parengta pagal Meduza.io
