„Sušaudė 10 ir po to nustojo skaičiuoti – neįdomu“, – nuskambėjo atsakymas.
Marija Vdovičenko įsitikusi, kad niekada nepamirš pokalbio, kurį ji išgirdo prieš tai, kai ją ir jos šeimą, bėgančią iš Mariupolio apgulties, patikrino Rusijos kariai.
17-metė Marija ir jos tėvas, keliavę kartu su motina ir jaunesne seserimi, buvo du iš maždaug 30 tūkst. ukrainiečių, kuriems iki šiol teko patirti rusų pajėgų „filtracijos“ procesą – tariamą Maskvos kampaniją, kuria siekiama sugauti ir nubausti tariamus priešus ar kitus asmenis iš karo pabėgėlių tarpo.
Netrukus po tokios kampanijos pasirodė kaltinimai, kad į okupacinių pajėgų patikrinimą patekę ukrainiečiai yra žudomi, „dingsta“ arba prievarta išsiunčiami į Sibirą ir kitas Rusijos vietas.
„Man pradėjo drebėti kojos“
Paauglė Marija dienraščiui „Current Time“ tikino, kad jos šeima pakliuvo ne į kokią nors filtravimo „stovyklą“, bet specialiai sukurtą punktą, per kurį buvo atrenkamos tokios šeimos kaip jos.
Jos šeima dvi dienas ir naktis laukė automobilyje, kad galėtų išvykti iš Mariupolio, strategiškai svarbaus uostamiesčio prie Azovo jūros, kuris, kaip dabar teigia vietos pareigūnai, buvo iš esmės „sulygintas su žeme“ dėl kelias savaites trukusio bombardavimo, o likusieji gyventojai gyvena be elektros, dujų ir vandens.
„Buvo šimtų automobilių kolona, – prisiminė Marija. – Negalima net pasinaudoti tualetu. Kojos patinusios. Skauda visą kūną.“
Jos motina ir dvylikametė sesuo išvengė filtravimo, nors rusai buvo paskelbę, kad bus tikrinami visi, kuriems yra 14 ir daugiau metų.
Ji sakė, kad buvo pasiruošusi „labai sunkiems“ išbandymams, tačiau išsigando atsidūrusi viena kambaryje su penkiais ginkluotais vyrais, kol jos tėvas buvo mušamas ir apklausiamas kitame kambaryje.
Iš jos buvo imami pirštų atspaudai, skenuojami dokumentai, o jos išmanusis telefonas tikrinamas ieškant nelojalumo Rusijai ženklų.
Tada, kai jau atrodė, kad viskas beveik baigta, vienas iš vyrų užsiminė apie išprievartavimą, kuris, pasak žmogaus teisių stebėjimo organizacijų, tapo didžiausios karinės invazijos Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų bruožu.
„Mano kojos pradėjo drebėti, kai ant čiužinio gulintis kareivis pasakė: „Ar tau ji nepatinka? Vėliau bus daugiau moterų. Mes ką nors surasime, – pasakojo Marija. – Aš jiems nepatikau ir jie mane tiesiog išvarė.“
Ji pasakojo, kad jai neleido būti kartu su tėvu, kuris buvo užgauliojamas ir mušamas. Vėliau jis pasakojo, kad vienu metu tardytojas jo paklausė: „O jeigu nupjautume tau ausį?“
Jis nežinojo, kaip baigėsi jo apklausa, nes galiausiai jam buvo suduotas smūgis į galvą ir sąmonę vyras atgavo tik lauke ant grindinio.
Po daugiau nei dviejų dešimčių kontrolės punktų, pakeliui nebelikus jokio „filtravimo“, ji su šeima galiausiai pasiekė Ukrainos vyriausybės kontroliuojamą teritoriją.
„Ten net dangus buvo kitoks. Jis buvo švarus. Nebuvo tų dulkių, kurios pakyla ir pakimba ore nuo sprogimų. Pradėjome tikėtis, kad galėsime susitvarkyti savo gyvenimą. Mes to nusipelnėme po visų tų baisybių. Mes tikrai norėjome gyventi“, – kalbėjo Marija.
Kaltinimai dėl dingusiųjų
Marijos istorija ir kiti ukrainiečuš surinkti pasakojimai išryškina besiformuojantį šiurkštaus ir žiauraus Rusijos pajėgų proceso vaizdą, kuriuo siekiama patikrinti bėgančius ukrainiečius dėl žmonių, galėjusių dirbti valstybės tarnautojais, kareiviais, policininkais ar saugumo pareigūnais.
Kiti dėl karo perkeltieji ukrainiečiai pasakoja apie savaitėmis trunkantį patikrinimą „prieš filtravimą“, pavojingus pabėgimus pėsčiomis, kad išvengtų „filtravimo“, ir rusų apgultį Mariupolyje, kurių metu apklausiami valstybės tarnautojai ir kiti vietos darbuotojai.
Daugeliui stebėtojų vis didesnį nerimą kelia pranešimai, kad kai kurie sulaikytieji buvo išsiųsti į Sibirą ar Rusijos Tolimuosius Rytus arba tiesiog „dingo“ po to, kai buvo kankinami ir perduoti Maskvos separatistų sąjungininkams Rytų Ukrainoje.
Maskva pripažino, kad nuo vasario 24 d., kai prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo plataus masto invaziją, perkėlė daugiau kaip 1 mln. ukrainiečių – deportacijos, kurios, kritikų nuomone, pažeidžia karo įstatymus.
Ukrainos pareigūnai kaltina Rusijos pajėgas, kad jos iš sugriautų Ukrainos miestų išvežė šimtus tūkstančių civilių gyventojų, atėmė jų dokumentus ir patalpino juos į „filtravimo“ stovyklas, o paskui perkėlė į Rusiją.
Ukrainos parlamento žmogaus teisių įgaliotinė Liudmyla Denisova teigia, kad netoli Mariupolio veikia mažiausiai keturios „filtravimo“ stovyklos.
JAV ambasadorius prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Michaelas Carpenteris balandžio 28 d. ESBO Nuolatinei tarybai papasakojo apie „sukrečiančius“ pasakojimus iš šių stovyklų.
Jis sakė, kad Rusijos pajėgos grobia, kankina ir kartais žudo vietos lyderius, aktyvistus, žurnalistus ir religinius vadovus.
M.Carpenteris citavo „patikimus pranešimus“, rodančius, kad Rusijos kariai juos sulaiko ir „žiauriai tardo“ dėl įtariamų ryšių su Ukrainos vyriausybe ar nepriklausoma žiniasklaida. Po to kai kurie sulaikytieji siunčiami į separatistų kontroliuojamą teritoriją Donecke ir „kaip pranešama, dingsta arba yra nužudomi“.
Parengta pagal „Radio Free Europe/Radio Liberty“ inf.
