Eidamas pas krišnaitus pakelėje pamačiau cerkvę, o jos kieme – su keliais tikinčiaisiais besišnekučiuojantį minėtą šventiką. Palaukęs pokalbio pabaigos pasilabinau su dvasiškiu ir paklausiau, ar galiu užduoti keletą klausimų.
Šventikas buvo nepatiklus: pasakė, jog yra vienuolis ir norėdamas paimti iš jo interviu turiu gauti vyresnybės leidimą. Keliolika minučių šaltokai pabendravę išsiskyrėme, bet kai vienuoliui nesitikint aš jį aplankiau dar kelis kartus, jis pakvietė mane arbatos, bičiuliškai aprodė cerkvę ir sutiko, kad pokalbį įrašyčiau.
– Kodėl nusprendėte tapti vienuoliu?
– Todėl, kad tarnaudamas kariuomenėje Lenkijoje sužinojau tiesą apie sovietų armijos vykdytus nusikaltimus ir supratau, kodėl esame vadinami okupantais. Mane ta informacija labai sukrėtė, suvokiau, kad SSRS gyvename melo pasaulyje. Ieškodamas nusiraminimo ėmiau lankyti stačiatikių cerkves Lenkijoje. Jose irgi buvau labai nustebintas, nes mane sutiko labai šiltai, pamačiau, kad santykiai gali būti visai kitokie, žmoniškesni.
– Ar jūs prieš tai lankėte cerkvę, buvote tikintis?
– Cerkvėje buvau vaikystėje, kai mane į ją nusivesdavo senelė, kuri išmokė ir maldų. Gyvenome kolūkyje, mama buvo melžėja, tėvas – traktorininkas, jiedu į cerkvę nevaikščiojo, buvo pavyzdingi sovietiniai piliečiai.
Aš irgi buvau pavyzdingas pionierius, vėliau komjaunuolis, o baigęs mokyklą įstojau į veterinarijos technikumą. Kol jame mokiausi, buvau atleistas nuo tarnybos kariuomenėje, tad į ją patekau keleriais metais vyresnis nei kiti kareiviai. Tai galimai irgi padarė įtakos, kad gyvenimą Lenkijoje stebėjau giliu žvilgsniu.
– Ir kuo jus Lenkija nustebino?
– Tuo, jog nebuvo ką pirkti, 1986-1990 metais ten buvo didelė krizė, žmonės gyveno daug prasčiau nei Ukrainoje, parduotuvėse buvo vien acto ir bulvių, o viską kitką buvo galima įsigyti tik už specialius talonus. Mes apsipirkdavome savo parduotuvėje, į kurią gausios prekės buvo gabenamos iš Maskvos.
Bet labiausiai mane sukrėtė sutiktos močiutės Franios pasakojimai. Ji pokaryje į vakarinę Lenkiją buvo perkelta iš rytinės šalies dalies ir papasakojo žiaurių dalykų: kad rusų kareiviai per karą prievartavo moteris, žudė nekaltus civilius, o savus karius slapta užkasdavo tam, kad jie būtų užregistruojami kaip dingę be žinios, o Maskvai nereikėtų artimiesiems mokėti kompensacijos. Paaiškino, jog lenkų akyse esame okupantai, nes atėmėme iš jų nepriklausomybę.
– Tie pasakojimai jus nustebino?
– Labai, apie tai aš neturėjau jokio supratimo. Mano mąstymas ėmė keistis ir nusprendžiau vėl, kaip vaikystėje, apsilankyti cerkvėje. Metus ištarnavęs tapau praporščiku ir turėjau galimybę laisvalaikiu nueiti į cerkvę Legnicoje, Vroclave. Susipažinau su šventiku Vasiliu, su kuriuo ir dabar bendrauju.
Šis tada pakvietė arbatos, davė paskaityti religinių knygų, kurių Ukrainoje nebuvo įmanoma gauti. Grįžęs iš kariuomenės apsigyvenau vienuolyne, o po to įstojau Kijeve į kunigų seminariją.
– Kaip vertinate tai, jog Rusijos dvasininkai šventina raketas, kurios po to lekia į Ukrainą ir čia žūsta civiliai, sugriaunamos ligoninės, mokyklos, cerkvės?
– Aš jau aštuonerius metus nežiūriu televizoriaus ir jo neturiu, tačiau girdėjau apie tai. Mano giliu įsitikinimu, šventikai to neturėtų daryti.
– Jūs tarnaujate cerkvėje, kuri yra pavaldi Maskvai ar Kijevui?
– Formaliai dar esame pavaldūs Maskvos patriarchatui, todėl mūsų visos banko sąskaitos dabar yra įšaldytos. Aš esu vienuolis, į politiką nesikišu, tai sprendžia vyresnybė, bet, kiek girdėjau, netrukus ir mes būsime pavaldūs Kijevui.
– Ar mokate ukrainiečių kalbą?
– Moku labai gerai, nes užaugau Černigovo rajone ukrainietiškai kalbančioje šeimoje. Šitoje cerkvėje dirbu jau vienuolika metų ir kasdien su tikinčiaisiais kalbu tik rusiškai, nes Charkovas juk yra pačiame Rusijos pasienyje, čia visi rusakalbiai.
Aš labai norėčiau, kad su parapijiečiais galėčiau bendrauti ukrainietiškai, tačiau jei imsiu jiems priekaištauti, kad tos šnekos nežino ir nesimoko, niekas į mano mišiais nebeateis. Esu vienuolis ir dvasininkas, man svarbiausia tikėjimo dalykai, tačiau širdyje labai noriu, kad šio regiono žmonės imtų bendrauti ukrainietiškai. Viliuosi, kad taip ateityje bus.
– Jei galėtų rinktis pilietybę, kiek procentų jūsų parapijiečių pageidautų rusiško paso ir to, kad šis regionas būtų prijungtas prie Rusijos?
– Manau ne daugiau, kaip 20 procentų, ir to pageidautų vyresnio amžiaus žmonės, jaučiantys nostalgiją sovietmečiui. Nemanau, kad jų vaikai norėtų gyventi Rusijoje, nes jie žino, kad Ukrainoje daugiau laisvių ir čia gyvenama geriau. Dalis pensininkų yra paveikti Rusijos propagandos, pagyrų sovietiniams laikams, todėl mano, kad Rusijoje gyvenimas yra geresnis.
– O taip nėra?
– Aišku, ne, aš dažnai važinėju į Rusiją, ir galiu paliudyti, kad ten gerai gyvena tik Maskva ir Sankt Peterburgas. Užtenka nuvažiuoti 70 kilometrų nuo Maskvos, kad įsitikintum, jog žmonės gyvena vargingai, blogiau nei Ukrainoje.
– Kodėl Rusija pradėjo šį karą?
– Manau, kad iš pavydo. Patys blogai gyvena ir nenori kitiems leisti gerai gyventi, o karo pateisinimui prigalvoja pramanytų paaiškinimų – tokių, kaip kova su nacistais, kad nori ginti rusakalbius. Charkove visi rusakalbiai, ką Maskva čia nori ginti, kodėl griauna namus, bombarduoja mokyklas, ligonines, vaikų darželius? O kaip paaiškinti moterų prievartavimus ir tūkstantines civilių žudynes Kijevo priemiesčiuose?
– Teko iš charkoviečių girdėti, jog jie nebesusišneka su giminaičiais Rusijoje, nes šie netiki, kad Maskva žudo civilius, bombarduoja miestus. Ar jums tuo nesiskundžia tikintieji?
– Taip, kalba apie tai ir stebisi, kad melaginga Maskvos propaganda taip paveikė jų artimuosius. Kadangi jūs esate žurnalistas, norėčiau paprašyti, kad apie karą rašytumėtė ne taip, kaip propagandiniai Rusijos žurnalistai, vykdantys Kremliaus nurodymą meluoti, bet sąžiningai aprašytumėte tai, ką pats matote ir patiriate. Aprašykite sugriovimus ir žmonių kentėjimus, tikrus, ne išgalvotus.
– Jeigu turėtumėte galimybę kreiptis į Rusijos ir Ukrainos prezidentus, į pasaulio lyderius, ką jiems dabar pasakytumėte?
– Pasakyčiau, jog reikia liautis kariauti, būtina sėsti prie derybų stalo ir tuoj pat nutraukti bombardavimus, žudynes. Pasakyčiau, jog karą pradėti lengva, o jį baigti sunku, jog kieviena karo diena daro negrįžtamą žalą dviejų slaviškų tautų santykiams, jog lengvabūdiško karo pasekmes gydyti reikės ilgas dešimtis metų.
Dar pasakyčiau, jog dėl karo kalti ne tik tie, kas jį pradeda, bet ir tie, kas tyli, kas nereaguoja į vykstančias baisybes ir neragina liautis kariauti. Kalti ir tie, kurie talkina agresoriui, kurie teikia jam informaciją, ginklus, lėšas, ir kalti tie, kurie nesuteikia pagalbos užpultai šaliai.
