Iš šalies priversti bėgti ukrainiečiai atskleidė detales apie Rusijos „filtravimo stovyklas“: patyčios, kankinimai ir pergudrauti tardytojai

Ukrainos karo pabėgėliai pasakoja, kad „filtravimo stovyklose“ buvo verčiami nusirengti arba buvo mušami, net kai siekė patekti į Rusiją.

Karas Ukrainoje, Mariupolis.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje, Mariupolis.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Rusų kareiviai prie Rusijos vėliavos spalvomis perdažyto Mariupolio miesto ženklo.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Rusų kareiviai prie Rusijos vėliavos spalvomis perdažyto Mariupolio miesto ženklo.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Masinė kapavietė Mariupolyje.<br>Cover Images/Scanpix nuotr.
Masinė kapavietė Mariupolyje.<br>Cover Images/Scanpix nuotr.
Masinė kapavietė Mariupolyje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Masinė kapavietė Mariupolyje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

2022-06-14 21:54, atnaujinta 2022-06-15 08:21

Kai atėjo Olenos eilė apklausai, ji jau buvo praleidusi tris savaites šaltyje, miegodama ant grindų ir alkana. Vis dėlto didžiausią pažeminimą bėgant iš namų Mariupolyje, Ukrainoje, jai sukėlė rusų pareigūnas, liepęs nusivilkti palaidinę apžiūrai.

„Mėlynės ant pečių gali reikšti, kad esi snaiperė, – Tibilisio kavinėje Olena pasakojo apie savo patirtį apklausoje su okupantais. Ji buvo pasibaisėjusi. – Pasakiau jam, kad šį rugpjūtį man sukaks 60 metų. Kaip aš galiu būti snaiperė?“

Atrodo, kad pareigūnui tai nerūpėjo. – „Pamiršau savo akinius, – pasakė jis jai. – Dabar nusiimkite palaidinę.“

Tokios istorijos kaip Olenos iš filtravimo stovyklos Nikolske, mieste, esančiame pasiskelbusios Donecko liaudies respublikos (DNR) teritorijoje, yra dažnos tarp vis daugiau ukrainiečių pabėgėlių, šiuo metu esančių Gruzijoje. Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios į Gruziją atvyko apie 20 tūkst. ukrainiečių, daugelis jų atvyko iš Rusijos per Gruzijos šiaurinę Kazbegio kalnų sieną.

Negalėdami bėgti iš Rusijos okupuotų miestų, tokių kaip Mariupolis ir Chersonas, į vakarus, į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, daugelis ukrainiečių susiduria su baisia dilema: likti savo apgultame mieste arba bėgti į šalį, kuri sugriovė jų namus.

Kad patektų į Rusiją, daugelis ukrainiečių yra priversti pereiti vadinamąją filtraciją – procesą, kurio metu jie fotografuojami, apklausiami, imami jų pirštų atspaudai ir tikrinamas jų telefonų turinys. Vyrams liepiama nusirengti iki apatinių drabužių, jų kūnuose ieškoma tatuiruočių, galinčių atskleisti sąsajas su Ukrainos nacionalistų grupuotėmis. Visų klausiama, ar jie patys arba jų pažįstami tarnavo Ukrainos kariuomenėje.

Per Olenos apklausą ji prisiminė, kaip sargybinis, apklausdamas prie kito stalo sėdintį vyrą, rado raktų pakabuką su Ukrainos herbo atvaizdu. Tada keturi pasieniečiai žiauriai sumušė vyrą lazdomis ir spyriais į galvą, o paskui išvarė jį į lauką esant neigiamai temperatūrai be palto ir kepurės.

Filtravimo stovyklos buvo įrengtos miestuose ir kaimuose, daugiausia susitelkusiuose DNR, įskaitant Novoazovską, Mangušą, Bezimenę ir Nikolską. Iš Mariupolio autobusais bėgantys ukrainiečiai į filtravimo stovyklas dažnai atvyksta nieko nežinodami, nes jiems buvo pasakyta, kad vietoj to jie bus nugabenti į Ukrainos kontroliuojamus miestus. Atvykus jiems paprastai neleidžiama išvykti iš miesto.

Filtravimas paprastai baigiasi dviem būdais: arba apklausą „praeinate“ ir jums įteikiamas mažas, antspauduotas popieriaus lapelis su filtravimo data ir prižiūrinčio pareigūno parašu, arba esate sulaikomas tolesnei apklausai.

„Stovyklos“ įsikūrusios užimtose mokyklose, kultūros centruose, sporto salėse ir kituose viešuosiuose pastatuose. Sąlygos dažnai būna apgailėtinos, o stovyklos prastai organizuotos. Tokie žmonės kaip Olena, kuri keliavo su 65 metų seserimi Tamara ir 70 metų Tamaros vyru ir, kaip ir kiti apklaustieji, nenorėjo nurodyti savo tikrojo vardo ir pavardės, miegojo iš pradžių ant grindų, paskui ant kartoninės dėžės. Pirmąsias kelias dienas valgykloje buvo siūlomas vienas matinimas per dieną. Vėliau rusai valgyklą visai uždarė ir liepė patiems susirasti maisto.

Maksimui ir Julijai iš Mariupolio filtravimas taip pat buvo ilgas išbandymas, nors jiems pasisekė, kad netoliese buvo pasiūlyta apsistoti name, kuris priklausė vienam Maksimo bendraklasiui. Beveik mėnesį jie praleido laukdami, kol bus filtruojami Manguše.

„Mūsų numeris eilėje buvo 347, – sako Maksimas. – Eini ir klausi, koks numeris apklausiamas šiandien, ir supranti, kad numeris sumažėjo tik dviem ar trimis. Kodėl viskas vyko taip lėtai? Pats procesas trunka apie 30 minučių.“

Tik po to, kai Maksimas kariniam vaistininkui pasakė, kad jiems trūksta insulino, skirto Julijos diabetui, jų laukimas buvo pagreitintas ir tą pačią popietę jie buvo išfiltruoti. Laukdami koridoriuje, jie pamatė, kaip ant kelių surištomis rankomis už nugaros apklausiamas Ukrainos kariuomenės aprangą vilkintis vyras.

Kiti pranešė, kad laukti tenka trumpiau, kai kurie ukrainiečiai stovyklose praleidžia tik dieną ar dvi, kol yra filtruojami ir toliau keliauja į Rusiją. Viena 29 metų pora, Igoris ir Valentina iš Mariupolio, pranešė, kad buvo filtruojami per šešias valandas nuo atvykimo į Nikolską. „Tikriausiai viską pagreitino tai, kad žmona tuo metu buvo devintą mėnesį nėščia ir turėjome kuo greičiau patekti į ligoninę“, – sakė Igoris.

Vėliau į Gruziją pabėgę ukrainiečiai išvengė, kaip pranešama, plačiai paplitusių priverstinių deportacijų į Rusijos miestus. Viena moteris, Žana, papasakojo, kaip jos šeima nepastebėta išsprūdo pro galines filtravimo centro duris, išgirdusi pareigūną sakant, kad ji, jos vyras ir mažametis sūnus bus deportuoti į Rusijos salą netoli Japonijos.

Turėdama tik migracijos korteles, bet ne filtravimo dokumentus, Žana su šeima keliavo autobusu iš Novoazovsko į Rusijos Taganrogo miestą. Iš Taganrogo jie traukiniu nuvyko į Vladikaukazą, o per Kazbegio pasienį mikroautobusu kirto Gruzijos sieną.

Kiti teigia, kad užteko pareigūnams pranešti apie konkrečius planus vykti į konkretų Rusijos miestą, kad jiems būtų leista patiems nuvykti į Rusiją, o paskui patekti į Gruziją. „Turite jiems pasakyti, kad norite pasilikti ir kurti gyvenimą Rusijoje, tada jie jus paliks ramybėje“, – teigė Maksimas.

Dauguma autobusų, vežančių „prafiltruotus“ ukrainiečius iš DNR į Rusiją, baigiasi Taganroge. Ten dauguma perka autobuso arba traukinio bilietus į Rostovą prie Dono, iš kur gali organizuotis tolesnį transportą. Tie, kurie atvyksta į Gruziją, keliauja į pietus iki Vladikaukazo, o paskui per kalnų sieną kerta Gruzijos sieną.

Tačiau net ir pasiekę Rusijos sieną, jie nėra garantuoti, kad išvyks. Vyrai paprastai išvedami iš eilės ir apklausiami, tikrinami jų telefonai. Vienas vyras, Petia, pasakojo, kad buvo priverstas duoti kyšį Rusijos pasieniečiams mainais už išvykimo antspaudą.

Daugelis Tbilisyje esančių ukrainiečių laukia, kol galės grįžti namo į Ukrainą.

„Mano krikšto dukra tebėra Mariupolyje ir atsiuntė man nuotraukų, kuriose visur į žemę įkalti kryžiai. Kapai yra net mūsų kiemuose“, – kalbėjo Olena. – Noriu grįžti namo, bet tai reiškia, kad kur nors Ukrainoje, kuri nėra okupuota rusų.“

Parengta pagal „The Guardian“ inf.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.