„Ukrainiečių didvyriai Ukrainai reikalingi gyvi. Tai mūsų principas“, – gegužės viduryje pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis prieš pradedant kariškių evakuaciją iš rusų apsiaustos Mariupolio plieno gamyklos „Azovstal“.
„Azov“ būrio vadas Denysas Prokapenka tada sakė, kad įvykdė savo šalies vadovo ir ginkluotųjų pajėgų vado V.Zelenskio įsakymą: iš sugriautos gamyklos požemių įkandin civilių išėjo apie 2,5 tūkst. okupantams besipriešinusių ukrainiečių. Tarp jų buvo ir medikų, nuolat teikusių pagalbą sužeistiesiems.
Maskva skelbia, kad Ukrainos kariškiai pasidavė į nelaisvę, o Kijevas šį procesą vadina evakuacija. Visi kariai pirmiausia buvo išvežti į Rusijos kontroliuojamas Rytų Ukrainos teritorijas.
V.Zelenskis tvirtino, kad Mariupolio gynėjai turėtų būti iškeisti į rusų belaisvius, o tam tarpininkauja Raudonojo Kryžiaus organizacija, Jungtinės Tautos ir kelios užsienio valstybės: paminėtos Turkija bei Izraelis.
Kur šiuo metu „Azov“ pulko bei kitų Ukrainos karinių dalinių kariai, palikę „Azovstal“ požemius? Apie tai „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su Natalija Zaryckaja – pusketvirtų metų „Azov“ tarnavusio 31 metų Havrylos Zaryckio žmona.
„Vyras man parašė žinutę, jog įvykdė prezidento V.Zelenskio įsakymą išeiti iš „Azovstal“ ir sudėti ginklus, kad išsaugotų savo gyvybę. Nors karių išvedimas iš gamyklos požemių buvo vadinamas evakuacija, mes supratome, kad jie visi buvo paimti į nelaisvę, – pasakojo N.Zaryckaja. – Paskutinį kartą Havrylos žinutę gavau gegužės 17 d. – pranešė, kad juos turėtų vežti į rusų okupantų kontroliuojamą Jelenovkos miestelį netoli Donecko.
Nuo tada apie jį neturiu absoliučiai jokių žinių. Po kelių dienų paskambino Raudonojo Kryžiaus atstovai iš Ženevos ir pranešė kalbėję su mano vyru, taip pat užfiksavę jį išeinantį iš „Azovstal“ gamyklos. Vėliau pati skambinau jiems, bet išgirdau, kad daugiau naujienų nėra.
– Kalbėta, kad ukrainiečių kariai bus iškeisti į rusų belaisvius. Žinote ką nors daugiau apie šią galimą operaciją? – „Lietuvos rytas“ paklausė N.Zaryckajos.
– Pasitikime savo šalies valdžia ir jos pastangomis, kad vaikinai namo sugrįžtų sveiki ir gyvi. Bet sykiu labai nerimaujame, nes puikiai suprantame, koks mūsų priešas.
Todėl jau ne kartą kreipėmės pagalbos į daugybę tarptautinių organizacijų.
Juk yra buvęs precedentas, kai rusai dar iki evakuacijos Mariupolyje paėmė į nelaisvę „Azov“ karį ir parodė filmuotą medžiagą, kaip su juo padoriai elgiamasi, kad jis sveikas, o vakare motinai jau atsiuntė nuotrauką, kurioje sūnus – pasmaugtas.
– Nuo kada jūsų vyras kariavo Mariupolyje?
– Paskutinį kartą mudu matėmės vasario 14-ąją. Po trijų dienų aš sugrįžau į Kijevą, o vasario 24-ąją karas vyrą užklupo Mariupolyje. Tad jis kovėsi nuo pat pirmos rusų įsiveržimo dienos.
Kiek žinau, iš pradžių „Azov“ kontroliavo gana didelę miesto dalį, tačiau mano vyras visą laiką kariavo „Azovstal“ teritorijoje. Gamyklos blokada truko 83 dienas.
Kurį laiką susirašinėjome žinutėmis socialiniuose tinkluose. Dingus internetui jis dar galėdavo paskambinti, bet tam reikėdavo išeiti iš požemių ir, nepaisant šaudymų, užlipti ant kokios nors aukštos vietos gamyklos teritorijoje.
Prasidėjus intensyviam Mariupolio bombardavimui nutrūko ir telefono ryšys, bet vyras man vis tiek rašydavo, tiktai negalėjo išsiųsti.
Kai interneto veikimas buvo atnaujintas, vienu metu atėjo pora šimtų jo laiškų apie tai, kaip vyko kovos „Azovstal“ ir kokiomis sąlygomis mūsų vaikinai ten gyveno. Juos perskaičiusi kurį laiką negalėjau net kalbėti.
– Kaip jūs, kitų karių žmonos ir artimieji bandote ieškoti su jais ryšių?
– Su dar trijų karių žmonomis ir motinomis buvome nuvykę į Turkijos sostinę Ankarą. Ten susitikome su prezidento Recepo Tayyipo Erdogano patarėjais, su valdančiosios daugumos politikais, su krikščionių stačiatikių dvasiniu lyderiu Bartolomėjumi.
Ir Kijeve, ir užsienyje visos durys, į kurias beldžiamės, mums atidaromos. Visi stengiasi padėti, tačiau tuo pat metu puikiai suprantame, kokį priešą turime įveikti.
Šiuo metu įkūrėme Ukrainos gynėjų žmonų, motinų ir seserų organizaciją „Plieninės moterys“. Mes neverkiame. Kovojame už savo vyrus ir vaikinus lygiai taip pat, kaip jie kovėsi už mus visus.
Organizacija jau vienija daugiau nei 800 moterų. Pirmiausia sieksime sužinoti, kur yra mūsų vyrai, broliai, sūnūs. Pagal Ženevos konvenciją turime teisę su jais palaikyti ryšius ir perduoti siuntinius. Važiuočiau vyro aplankyti nors ir į pasaulio kraštą.
Raudonasis Kryžius siekia mums padėti, tačiau kol kas neturi galimybių lankytis tose rusų okupuotose teritorijose, kur galimai kalinami Ukrainos gynėjai.
Aš nežinau, kas turėjo įtakos arba kas įsikišo, kad mūsų vaikinai vykstant evakuacijai iš „Azovstal“ nebuvo sušaudyti.
– Taip galėjo atsitikti?
– Žinoma. Rusai vykstant mūšiams Mariupolyje elgėsi tiesiog kaip žvėrys. Mano vyro dalinyje buvo 32 kariai, gyvi liko 8, iš jų septyni – sunkiai sužeisti.
Vyras man taip pat pasakojo, kad okupantai naudojo vakuumines bombas. Vieno bombardavimo metu iškart žuvo 70 jo kovos draugų. O per kitą apšaudymą vyro akyse kojas nutraukė jo artimam bičiuliui – jis tiesiog nukraujavo. Tada mano vyras tiktai per stebuklą liko gyvas, nors manau, kad buvo stipriai kontūzytas. Per tuos tris karo mėnesius Havryla sulyso 25 kilogramais.
Tai, kas vyko Mariupolyje, – ne karas, o pačios žiauriausios žmogžudystės.
