Pirminiai Jungtinių Tautų (JT) skaičiavimai, kad dėl invazijos pabėgėliais taps 4 mln. ukrainiečių, realybėje beveik padvigubėjo, o perspėjimai, kad netrukus sulauksime didžiausios per pastarajį šimtmetį pabėgėlių krizės, pasitvirtino.
Kaimyninės šalys ir likusi Europos dalis reagavo į pabėgėlių antplūdį nepaprastu mastu. Praėjus beveik keturiems mėnesiams, su ukrainiečiais dirbančios pagalbos agentūros ir savanorių organizacijos sako, kad keičia savo požiūrį į krizę ir tikisi, kad ji tęsis daug mėnesių, jei ne metų.
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (JTVPK) Vokietijos skyriaus atstovas Chris Melzeris teigia, kad milijonai europiečių, kurie susitelkė padėti pabėgėliams, gali „nebepatekti į laikraščių antraštes“, tačiau vis dar yra „gyvybiškai svarbūs“ sprendžiant problemą. Nors savanorių sektoriuje jaučiami nuovargio požymiai, jis sako, kad tų ženklų yra daug mažiau, nei tikėtasi.
Varšuvoje dirbantis Jasonas Phillipsas iš Tarptautinio gelbėjimo komiteto (IRC) sakė: „Esame tam tikrame pereinamajame etape. Didžiausias ateities klausimas – kaip galime padėti žmonėms vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu.
„Savanoriškas, spontaniškas atsakas, kuris lėmė pastangas (padėti ukrainiečiams), buvo nepaprastas. Tačiau nors šis etosas išlieka stiprus, turime suprasti, kad daugelis šių pastangų pasibaisgs“, – pridūrė jis.
Visoje Europoje, ypač daugiausiai atvykėlių priėmusiose šalyse, įskaitant Lenkiją, Moldovą, Rumuniją ir Slovakiją, ieškoma saugaus, įperkamo ir prieinamo būsto tiems, kurie išvyko vidutiniam ar ilgam laikui.
Lenkija, į kurią nuo invazijos pradžios atvyko apie 3,5 mln. Ukrainos pabėgėlių, patyrė didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų migracijos bangą Europoje.
„Net balandžio pabaigoje apie 56 proc. sieną į Lenkiją kirtusių asmenų planavo apsistoti pas draugus ar savanoriškai padėti pasisiūliusius šeimininkus. Tačiau tokie pasiūlymai gali būti neilgalaikiai. Negalime tikėtis, kad atostogų nameliai ant jūros kranto Gdanske, kuriuose iš pradžių žmonės siūlė savaitei ar mėnesiui prisiglausti pabėgėliams, bus laisvi amžinai“, – kalbėjo J.Phillipsas.
„Situacija taip pat sunki tokiuose miestuose kaip Varšuva, kur dar prieš karą Ukrainoje ir dėl jo kilusią pabėgėlių krizę labai trūko būstų ir augo nuomos kainos.“
Padėtis panaši ir kitur.
Vokietijoje, kuri iki šiol priėmė apie 725 tūkst. ukrainiečių atvykėlių, daugiau nei bet kuri kita ne kaimyninė šalis, jau dabar trūksta socialinių būstų, o didžiuosiuose miestuose trūksta įperkamo gyvenamojo ploto.
Kai kurios bendruomenės, remdamosi praėjusią vasarą Vakarų Vokietijoje dėtomis pastangomis suteikti pastogę tūkstančiams žmonių, kurie buvo priversti palikti namus po pražūtingų potvynių, stato daug modulinių pastatų pabėgėliams apgyvendinti. Miunchene ir kituose miestuose tikimasi išplėsti lovų skaičių didelėse gelbėjimo prieglaudose.
Ulrike Lessig, dirbanti Berlyne įsikūrusioje nevyriausybinėje organizacijoje „Būk angelas“ (angl. Be An Angel), kuri nuo karo pradžios autobusais į Vokietiją pervežė daugiau kaip 5 tūkst. ukrainiečių, sako, kad pabėgę žmonės vis dažniau „nori kambario, kuriame galėtų užsidaryti duris“. Jos teigimu, gelbėjimo prieglaudos, nėra ilgalaikis sprendimas.
Ypač didelę įtampą jaučia Moldova. Skurdžiausia Europos šalis priėmė apie 100 tūkst. pabėgėlių – daugiausiai pabėgėlių vienam gyventojui Europoje. Šalyje, kurioje infliacija siekia 27 proc., o beveik visiška priklausomybė nuo Rusijos ir Baltarusijos dujų sukėlė degalų krizę, šis skaičius prilygsta maždaug 5 proc. gyventojų.
Spaudimas švietimo sistemai yra tik vienas iš daugelio iššūkių. „Moldovos švietimo sistema paprasčiausiai nepajėgia priimti visų vaikų, – sako Jovana Arsenijevič iš IRC Balkanų biuro. – Todėl artimiausioje ateityje pasikliaujame neformaliojo tiesioginio mokymo sistema, kuriai vadovauja ukrainiečių mokytojai iš pabėgėlių tarpo ir kuri, prireikus, apima išlyginamąsias klases.“
Jie taip pat naudojasi ukrainiečių mokytojų sukurta internetine mokymosi sistema, kuri buvo įsteigta COVID-19 karantino metu. „Kai kalbamės su tėvais, bent jau šiais metais jie pageidauja, kad vaikai mokytųsi būtent tokiu būdu“, – sako ji. Tarptautinis gelbėjimo komitetas (IRC) suteikia viską – nuo patalpų iki nešiojamųjų kompiuterių ir stabilaus belaidžio interneto.
U.Lessig pažymėjo, kad ji taip pat pastebėjo, jog nauji atvykėliai jaučia stabilumo ir pastovumo poreikį ir jie siekia susirasti darbą, net jei nori kuo greičiau grįžti namo. Vokietijoje ji padeda atvykėliams iš Ukrainos susisiekti su savanoriais, kad šie padėtų jiems susigaudyti vietinėje biurokratijoje.
Tuo tarpu 25 metų patirtį pasaulinio reagavimo į ekstremalias situacijas srityje turintis J.Phillipsas sakė, kad IRC, kuris iš pradžių regione turėjo veikti tik laikinai, dabar planuoja ilgalaikį darbą, kad išlaikytų produktyvią veiklą pagalbos pabėgėliams srityje.
Per pastarąsias 100 dienų komitetas įsteigė biurą Varšuvoje ir sparčiai didina darbuotojų skaičių bei infrastruktūrą.
„Svarbu nepamiršti greičio ir dydžio. Nors išvykstančiųjų iš Ukrainos skaičius dabar sumažėjo, vis tiek per dieną jų atvyksta apie 20 tūkst. – tai yra 600 tūkst. žmonių per mėnesį, atvykstančių vien į Lenkiją. Bet kokiame kontekste, jei 600 tūkst. žmonių per mėnesį kerta sieną dėl jų šalyje vykstančio karo, tai yra nepaprastai daug.“
Remdamasis IRC patirtimi, J.Phillipsas tvirtino, kad ši problema bus ilgalaikė – žmonių migracija dėl karo Ukrainoje užsitęs, nepaisant to, kad „kartu su šiais žmonėmis iš Ukrainos tikimasi, kad ši problema bus laikina ir galiausiai jiems neišvengiamai pavyks grįžti namo“.
J.Arsenijevič teigė: „Daugelis žmonių tikisi, kad galės grįžti namo, net jei tai įvyks ne taip greitai. Jau dabar matome daug žmonių, kurie važiuoja dirbti į Ukrainą, tarkime, į Odesą. Vyksta didelis judėjimas pirmyn ir atgal, o srautas į Ukrainą yra didesnis nei srautas į Moldovą. Tačiau vos tik įvyks koks nors apšaudymas, situacija gali greitai pasikeisti.“
Yra rimtų požymių, kad gerėjant padėčiai kai kuriose šalies dalyse vis daugiau ukrainiečių grįžta atgal, pabrėžė C.Melzeris.
„Šiuo metu yra įrodymų, kad grįžta daugiau žmonių, nei išvyksta, nors tai sunku pasakyti tiksliai, – kalbėjo jis. – Grįžimas iš vakarų į rytus nebūtinai reiškia, kad žmogus grįžta į savo šalį gyventi – tai gali būti žmogus, atvykęs pasiimti dokumentų arba grįžtantis išvežti giminaičių į saugią vietą. Tačiau jaučiame stiprų žmonių norą grįžti ir tikimės, kad jie tai padarys, kai tik galės.“
Pasak C.Melzerio, nuolatiniai pokalbiai su pabėgėliais atskleidžia jų dviprasmius jausmus. „Net tie, kurie prarado viską, jaučia, kad jiems pasisekė, jog ištrūko, bet tuo pačiu jie graužiasi, kad pabėgo iš savo namų.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
