Netrukus po to, kai vasario pabaigoje Rusija įsiveržė į Ukrainą, JAV pareigūnai esą bandė surengti JAV prezidento Joe Bideno ir faktinio Saudo Arabijos vadovo Mohammedo bin Salmano pokalbį telefonu.
Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Saudo Arabijos princas demonstratyviai atsisakė priimti skambutį. Vis dėlto, jau netrukus princas kalbėjosi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o vėliau ir su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu.
Vėliau Baltieji rūmai paneigė, kad J. Bideno skambučiai buvo atmesti, tačiau daugeliu atžvilgių tai neturėjo reikšmės. Tai buvo tik paskutinis incidentas tarp itin šaltu JAV ir kai kurių artimiausių, naftą pumpuojančių draugų Artimuosiuose Rytuose santykių.
Dar 2018m. J. Bidenas Saudo Arabiją ne kartą pristatė kaip „paribio valstybę“, po to kai ši įvykdė valstybės organizuotą Saudo Arabijos disidento Jamalo Khashoggi nužudymą ir apskritai atsižvelgdamas į niūrius šios šalies žmogaus teisių rodiklius.
Tikisi susivienijimo
Problema ta, kad dabar dėl karo Ukrainoje JAV vėl reikia Saudo Arabijos ir jos kaimynių. JAV ir Europa norėtų, kad jų partneriai Artimuosiuose Rytuose pumpuotų daugiau naftos, kad sumažėtų pasaulinės kainos, palaikytų įvairias Jungtinių Tautų rezoliucijas, kuriomis smerkiama invazija į Ukrainą, ir padėti taikyti sankcijas Rusijai.
Tačiau Artimieji Rytai atsisako tai daryti.
Nafta turtingos šalys, tokios kaip Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), dažniausiai laikosi gavybos apribojimų, dėl kurių anksčiau susitarta su OPEC+ grupe, kuriai priklauso ir Rusija. JAE nuo arešto saugo superjachtas, privačius lėktuvus ir Rusijos oligarchų turtą, o kitos regiono šalys, įskaitant JAV sąjungininkus Iraką, Jordaniją ir Izraelį, atsisakė JT Saugumo Taryboje balsuoti prieš Rusiją.
Tad kodėl JAV, dešimtmečius buvusi pagrindinė veikėja Artimuosiuose Rytuose, nesugebėjo įtikinti savo tariamų sąjungininkų stoti jos pusėn?
Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV iškeitė savo karinę galią į energetinį saugumą regione ir, kaip balandžio mėn. ataskaitoje nurodė Europos užsienio santykių taryba (ECFR), JAV „tebėra pagrindinė saugumo garantantija ir didžiausia ginklų eksportuotoja į regioną“. JAV vis dar turi dideles karines bazes Artimuosiuose Rytuose, kuriose dislokuota nuo 45 000 iki 60 000 karių.
Tačiau, kai amerikiečiai pradėjo išgauti savo naftą namuose – nuo 2019 m. JAV eksportuoja daugiau naftos nei importuoja – Artimųjų Rytų naftos gamintojai tapo mažiau svarbūs.
„Drįsčiau teigti, kad per pastaruosius 20 metų, nors JAV nepasitraukė iš regiono, prioritetai pasikeitė“, – sakė buvęs JAV vyriausybės patarėjas užsienio politikos klausimais Aaronas D. Milleris.
Kinija tiesia ranką
Artimieji Rytai vis dar labai svarbūs, tik ne tokie svarbūs kaip anksčiau, nurodė A. A. Milleris.
„Be jokios abejonės, mūsų regioniniai partneriai ėmė jausti, kad jų pagrindiniai globėjai ir mecenatai skiria jiems mažiau dėmesio, – aiškino jis. – Dėl to susiklostė situacija, kai pagrindinės valstybės – ypač Saudo Arabija ir Emyratai – stengėsi užmegzti ryšius su kitomis.“
Pavyzdžiui, Kinija yra neabejotinai didžiausia pasaulyje naftos importuotoja, o 2020 m. 47 proc. jos importo sudarė importas iš Artimųjų Rytų. Azijos supervalstybė stiprina ten savo ryšius, be kita ko, padeda Saudo Arabijai kurti balistines raketas, perka Irako naftos gavybos įrenginius ir investuoja į infrastruktūrą.
„Tai suverenios šalys, kurių interesai dažnai nesutampa su mūsų interesais, ir mes nesame vieninteliai žaidėjai mieste, – patvirtino Vašingtone įsikūrusio Artimųjų Rytų instituto gynybos ir saugumo programos direktorius Bilalas Saabas. – Jie turi ir kitų galimybių. Jos gali būti ne tokios geros kaip JAV, bet jų yra.“
Tačiau tęsiantis karui Ukrainoje ir blogėjant pasaulio ekonominei padėčiai (iš dalies dėl aukštų naftos kainų), JAV bando susigrąžinti pozicijas, kurias prarado dėl kitų šalių, pavyzdžiui, Kinijos ir Rusijos.
Gegužės viduryje JAE lankėsi aukšto lygio delegacija, vadovaujama JAV viceprezidentės Kamalos Harris, ir susitiko su Emyratų vadovu Mohammedu bin Zayedu Al Nahyanu.
Praeitą JAV žiniasklaida pranešė, kad pats JAV prezidentas liepos viduryje apsilankys Saudo Arabijoje ir susitiks su Saudo Arabijos vadovu, nors anksčiau J. Bidenas atrodė nenorintis to daryti.
Ieško abipusės naudos
„Jei norėtume žaisti kietą žaidimą, tikriausiai galėtume, – sakė A. Milleris, daugiau kaip du dešimtmečius dirbęs JAV valstybės departamente ir konsultavęs įvairias administracijas Artimųjų Rytų politikos klausimais. – Tačiau 40 metų stebėjau, kaip mes bendraujame su Artimųjų Rytų šalimis, ir retai, jei išvis kada nors, darome tokį spaudimą šaliai, kai tai yra gyvybiškai svarbus jos nacionalinis interesas.“
Vietoj to reikia „protingo ir sumanaus aljanso valdymo“, – teigė Milleris, kuris, jo manymu, dabar jau vyksta.
B.Saabas mano, kad taip pat daroma pažanga, pavyzdžiui, siunčiant aukšto lygio delegaciją į JAE. Jis pridūrė, kad, kalbant apie tolesnį įtikinėjimą, yra dar daug sričių, kuriose JAV gali parodyti, kad bendradarbiavimas gali būti abipusiai naudingas.
„Viena iš tokių sričių yra integruota oro ir priešraketinė gynyba“, – sakė neseniai išleistos knygos „Arabų gynybos atkūrimas: JAV bendradarbiavimas saugumo srityje Artimuosiuose Rytuose“ autorius. To reikia tokioms šalims kaip Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai dėl raketų atakų iš Jemeno, įskaitant vieną, dėl kurios 2019 m. buvo sustabdyta beveik pusė visos Saudo Arabijos naftos gavybos.
„Tačiau jei jie pasuktų balistinių raketų įsigijimo ar galbūt kūrimo su kinų pagalba keliu, tuomet mes negalime padėti dėl integruotos priešlėktuvinės gynybos“, – teigė B.Saabas.
Nepakankamas ES įvertinimas
ES taip pat turėtų atlikti tam tikrą vaidmenį, nurodo Artimųjų Rytų ekspertas ir ECFR vyresnysis politikos bendradarbis Hughas Lovattas.
„Atrodo, kad ES pasitenkina tuo, jog leidžia JAV administracijai atlikti didžiąją dalį sunkiųjų darbų“, – sakė jis.
Tačiau iš tiesų europiečiai gali daug ką pasiūlyti, ypač paramos vystymuisi, humanitarinės pagalbos, tiesioginių užsienio investicijų, prekybos ir saugumo srityse.
„Nors Kinijos ir Rusijos indėlis dažnai pervertinamas, Europos indėlis dažnai neįvertinamas, įskaitant ir pačių europiečių, – perspėjo H.Lovattas.
Jis sakė, kad reikia „įteigti bendresnį jausmą, kad Vakarai tebėra įsipareigoję šiam regionui, ir tai turėtų būti daugiau nei dabartinis susirūpinimas siaurais savais interesais“.
B.Saabas norėtų, kad JAV santykiai su svarbiais Artimųjų Rytų partneriais būtų „iš naujo nustatyti“. Ankstesnis sandorių modelis – B.Saabo pramintas „nafta už saugumą“, kai JAV paprasčiausiai atėjo į pagalbą – nebetinka.
„Mums reikia atnaujinti partnerystę naujomis sąlygomis, kai kiekviena šalis turi įsipareigojimų ir atsakomybės ir atsižvelgia į kolektyvinius ir regioninius saugumo interesus, – teigė jis. – Ir aš tikrai norėčiau, kad jos vėl būtų mūsų pusėje, nes jos atlieka svarbius vaidmenis šioje strateginėje konkurencijoje su Kinija ir Rusija.“
„Būtų puiku įtraukti šias šalis į ilgą sąrašą tų, kurios pasirengusios pasipriešinti Rusijai sankcijomis, – pritarė A. Milleris.
„Tačiau tai gali būti nerealu, – sakė buvęs JAV užsienio politikos patarėjas, pasisakydamas už pragmatiškesnį požiūrį. – Manau, kad kai visa tai kaip nors išsispręs, galiausiai turėsime savotišką Šaltąjį karą 2.0, bet tokį, kuriame daugelis pasaulio šalių nebus linkusios rinktis pusės.“
Parengta pagal „Deutsche Welle“ inf
