Rusijos invazijai Ukrainoje tęsiantis jau daugiau nei keturis mėnesius okupantai diena iš dienos negailestingai trypia ukrainiečių savimonę. Vykdomi karo nusikaltimai Ukrainoje, tarp kurių yra smurtas prieš civilius, jų žudymas, vagystės, prievartavimai gali būti skaičiuojami tūkstančiais. Visgi nusikaltimus karo metu ištirti yra itin sudėtinga, nes surasti atitinkamus įrodymus kyla daugelis sunkumų. Nepaisant to, nukentėjusieji tikisi sulaukti savo teisingumo akimirkos.
Kiekvieną dieną Viktorija turi praeiti pro namą, kuriame ją išprievartavo rusų kareivis, tokio pat amžiaus kaip ir jos paauglys sūnus.
Kovo pradžioje į jos dviejų gatvių kaimą netoli Kijevo priemiesčio Borodiankos atvyko Rusijos kariai. Netrukus, pasak jos, du iš jų negailestingai išprievartavo ją ir kaimynę, nužudė du vyrus, įskaitant kaimynės vyrą ir apgadino keletą namų.
„Jei apie visa tai negalvoji, gyventi galima, – sakė Viktorija. – Bet pamiršti tai yra praktiškai neįmanoma.“
Ji bendradarbiauja su prokurorais, nes sako norinti, kad nusikaltėliai pajustų tokį skausmą, kokį jie jai paliko visam gyvenimui.
„Noriu, kad jie būtų nubausti“, – sakė ji.
Visgi išlieka neaišku ar nusikaltėliai sulauks bausmės. Išprievartavimai buvo vienas iš daugelio žiaurių nusikaltimų, kuriuos Rusijos kariai įvykdė Ukrainos civiliams per kelias okupacijos savaites Kijevo priemiesčiuose ir kitur. Tačiau patraukti užpuolikus baudžiamojon atsakomybėn yra sudėtinga: įrodymai yra riboti, o traumuotos aukos kartais nenori duoti parodymų apie užpuolimą, jei apskritai apie jį išvis kam nors praneša. Be to, kaltinamieji kariai dažniausiai tiesiog pradingdavo.
Ukrainos prokurorai tiria tūkstančius karo nusikaltimų, įskaitant egzekucijas ir beatodairišką civilių bombardavimą. Iš jų nemaža dalis yra susijusi su išžaginimais, sakė Kateryna Duchenko, Ukrainos generalinėje prokuratūroje tirianti išžaginimų bylas. Anot jos, seniausiai aukai buvo 82 metai.
Vis dėlto Ukrainos valdžios institucijos siekia įgyvendinti teisingumą vardan visų dėl seksualinio smurto nukentėjusių. Praėjusį ketvirtadienį prokurorai pradėjo pirmąjį teismo procesą dėl išžaginimo kaip karo nusikaltimo. Uždarame Kijevo teismo posėdyje jie apkaltino rusų kareivį įsibrovus į namus Bohdanivkoje, kaime į rytus nuo sostinės, išprievartavus moterį jos vaiko akivaizdoje ir nužudžius jos vyrą. Užpuolimas įvyko kitą dieną po to, kai Viktorija ir jos kaimynė pasakojo, kad buvo išprievartautos savo kaime kitoje Kijevo pusėje.
Teisiamą 32 metų karį Michailą Romanovą tyrėjai atpažino naudodamiesi socialiniais tinklais, o nukentėjusioji jį identifikavo. Jis teisiamas už akių, tačiau ši byla vis dėlto bus svarbus signalas karo metu patirtos seksualinės prievartos aukoms, sakė „Human Rights Watch“ vyresnioji tyrėja Ukrainoje Julija Gorbunova.
„Tai rodo, kad vyriausybė rimtai žiūri į išžaginimų bylų nagrinėjimą“, – sakė ji.
Kovo mėnesį Rusijos pajėgos pasitraukė iš Kijevo apylinkių, įskaitant Viktorijos kaimą. Pasak Liudmilos Denisovos, kuri tuo metu dirbo vyriausiąja šalies žmogaus teisių gynėja, per kelias savaites Ukrainos valdžios institucijas užplūdo pranešimai apie žiaurius nusikaltimus. Nuo balandžio 1 d. iki gegužės 15 d. jos biuro psichologinės pagalbos linija sulaukė 1 500 skambučių iš žmonių, nukentėjusių dėl seksualinės prievartos, smurto bei kankinimų, ir ieškančių atitinkamos psichologinės pagalbos, pasakojo šiai linijai vadovaujanti Oleksandra Kvitko.
„Vienu atveju, paskambinusi motina pranešė, kad jos 9 mėnesių kūdikis buvo išprievartautas pasitelkiant žvakę, – kalbėjo O.Kvitko. – Jie surišo motiną ir privertė ją žiūrėti.“
Motina paskambinusi sakė, kad norėjo pasiimti vaiką ir iššokti kartu su juo pro langą. O.Kvitko teigė, kad tuomet jos darbas buvo suteikti nukentėjusiai motinai priežastį gyventi.
Karštoji linija užregistravo šimtus skambučių dėl išprievartavimo, tačiau daugelis aukų buvo silpnos psichinės sveikatos būklės, sakė O.Kvitko, ir nebuvo pasirengusios duoti oficialių parodymų valdžios institucijoms.
Tirdami prievartavimo atvejus prokurorai surenka visus turimus fizinius įrodymus ir paima nukentėjusiosios parodymus. Medicininė apžiūra taip pat gali būti įrodymas, tačiau kai išžaginimai įvykdomi okupuotose teritorijose, apžiūros dažnai neįmanoma atlikti iš karto, o praėjus pakankamai laiko, gali nelikti prievartinio lytinio akto pėdsakų.
Nesant DNR atitikmenų, prokurorai bando remtis kitais teismo medicininiais įrodymais, pavyzdžiui, suplėšytais drabužiais, įpjovimų ir mėlynių ant aukos pėdsakais.
Net ir tais atvejais, kai įmanoma nustatyti nusikaltėlio tapatybę, dauguma jų nėra Ukrainos nelaisvėje, kaip ir praėjusią savaitę teisiamo Rusijos kario M.Romanovo atveju.
Rusijos gynybos ministerija neatsakė į prašymus pakomentuoti M.Romanovo bylą. Ji neigė kaltinimus, kad jos kariai vykdo karo nusikaltimus.
42 metų Viktorija ir jos keli kaimynai laikraščiui „The New York Times“ papasakojo apie užpuolimo naktį su sąlyga, kad bus naudojami tik jų vardai. Viktorija prašė nenurodyti jos kaimo pavadinimo, nes jame gyvena labai mažai žmonių, todėl pašaliniai asmenys galėtų ją atpažinti. Be to, ji baiminosi būti persekiojama.
Kovo 8 d. naktį, buvo pasibelsta į jos duris, pasakojo Viktorija. Įėjo trys rusų kareiviai, nuo kurių sklido alkoholio kvapas.
Jie privertė Viktoriją palydėti juos į gretimą namą, kur jie planavo išsivežti kitą moterį, bet nusprendė, kad ji „per stora“, sakė ji.
Neblaivi trijulė nusivedė ją kaimo keliu į trečiąjį namą, kuriame gyveno kaimynė Valentyna su 43 metų dukra Nataša, Natašos vyras Oleksandras ir 15 metų sūnus.
Kai Oleksandras atidarė duris, kareiviai pareikalavo jo žmonos.
„Aš taip pat rusas“, – pareiškė jis ir pasakė, kad gimė ir užaugo Kryme. Viktorija stebėjo, kaip jis meldė užpuolikų paimti jį vietoj jos.
Tačiau vienas iš okupantų negailestingai nušovė vyrą tarpduryje.
Tada rusų kariai, grasindami ginklu, nuvedė Viktoriją ir Natašą į namą, kurį rusai naudojo kaip savo štabą. Kareivis, vardu Olegas, paėmė Natašą, o kitas, vardu Danya, išsitempė ją.
„Kai jis mane ten vedėsi, paklausiau, kiek jam metų, – pasakojo ji. – Jis atsakė, kad jam 19 metų.“
„Aš jam pasakiau, kad mano sūnui 19 metų“, – paaiškino ji.
Olegas, kitas rusų karys, užpuolęs Natašą, buvo 21-erių.
Viktorija pasakojo, kad ji paklausė Danyos, ar jis turi merginą. Jis atsakė, kad turi, kad jai 17 metų ir kad niekada neturėjo su ja jokių lytinių santykių.
„Jis buvo toks žiaurus, elgėsi su manimi ne kaip su moterimi, motina, o kaip su prostitute, – sakė Viktorija. – Jis mane išprievartavo ir prieš mano akis negailestingai nužudė Oleksandrą. Aš jų taip nekenčiau. Norėčiau, kad jie mirtų kartu su V.Putinu.“
Duodama interviu prie namo, kuriame buvo nužudytas Oleksandras, Valentyna pasakojo, kad jos dukra grįžo anksti ryte, ieškodama sūnaus. Ją buvo ištikęs šokas, mažai ką galėjo papasakoti.
„Ji buvo kaip akmuo, ji užsidarė savyje“, – sakė Valentyna.
Šeima palaidojo Oleksandrą savo kieme, šalia beržo sodinuko. Valentyna nupirko po vieną medelį kiekvienam šeimos nariui, tikėdamasi, kad jie augs daug metų, kol kuris nors iš jų mirs.
Po mėnesio policijos tyrėjai atvyko ekshumuoti kūno, o moterys davė parodymus apie tai, kas joms atsitiko, kurie, kaip jos tikisi, padės pradėti tyrimą. Prokurorai patvirtino, kad tiria seksualinius nusikaltimus ir Oleksandro nužudymą. Kaimynas Viktoras „The Times“ patvirtino, kad Viktorija tą naktį atėjo pas jį į namus ir pasakė, kad buvo išprievartauta. Jis sakė, kad Viktorija pas jį pasiliko iki pat rusų išvažiavimo – bijojo, kad kareiviai ieškos jos namuose.
Natašos giminaičiai įtikino ją kartu su sūnumi išvažiuoti iš to kaimo. Dabar ji laikinai apgyvendinta mažame Austrijos miestelyje, kuriame nė vienas iš jų nemoka vietinės kalbos. Kasdien ji kalbasi su ukrainiečiu psichologu, kuris taip pat kaip ji, pabėgo iš Ukrainos.
Jos motina Valentyna dabar gyvena viena, išskyrus ožkas, vištas ir kates. Kovo 19 d., likus 10 dienų iki rusų pasitraukimo iš kaimo, jie užmušė jos šunį. Nepaisant Ukrainoje vyraujančio konservatyvumo ir stigmos dėl išprievartavimo, ji paskatino Viktoriją ir savo dukrą pasikalbėti su žurnalistu apie tai, kas joms nutiko.
Viktorija liko kaime, gyvena ten pat, kur jai buvo grasinama ginklu. Okupacijos ženklai vis dar išlikę. Prie vieno namo netoli įvažiavimo į kaimą kažkas nupiešė baltą V raidės simbolį – Rusijos invazijos į Ukrainą ženklą. Netoliese ant kitos tvoros buvo nupiešta „CCCP“ – kirilica užrašytas „SSRS“ akronimas.
Tačiau likusioje kelio dalyje iškabose – paprasti pasigailėjimo prašymai: „Čia gyvena žmonės“, „Vaikai“, „Pagyvenę žmonės.“
Viktorija sakė, kad nenorėjo išvažiuoti iš Ukrainos be savo vyro, kuris, būdamas karinio amžiaus, negali išvykti iš šalies iki karo pabaigos. Pasak jos, buvo sunku likti kaime, nes visi žinojo, kas jai nutiko. Ji mano, kad tie, kurie išvyko per karą ir sugrįžo, dėl sunaikinimų kaltino tuos, kurie čia liko.
„Šis karas turėjo sutaikyti žmones, o jie tapo dar blogesni, – sakė ji. – Šis karas palaužė visus psichologiškai.“
Ji vėl pradėjo rūkyti, taip pat vartoja raminamuosius vaistus. Viktorija tikisi, kad ją kankinę asmenys bus nubausti. Tačiau joks teismas, pasak jos, negalės atsakyti į klausimus, kuriuos ji vis dar užduoda:
„Kodėl jie taip agresyviai elgiasi su mūsų žmonėmis? Kodėl jie čia atvyko, varė žmones iš jų namų ir įnešė sielvartą?“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
