Bet Lietuvos vadovų kalbose nesunku buvo iššifruoti, jog jau žinoma, koks EK sprendimas bus ir kad su juo mūsų valdžia sutiks. Taip ir atsitiko. Lietuvos užsienio reikalų ministerija bemat pasveikino EK sprendimą, atsirado žodis „kompromisas“. Koks tas kompromisas – tarp EK ir Lietuvos, tarp ES ir Rusijos – nevisiškai aišku.
Svarbiau paaiškinti Lietuvos žmonėms, kad Briuselis lyg ir atsižvelgė į griežtą Vilniaus poziciją, bet mūsų šalis savo ruožtu taip pat esą prisiderino prie partnerių, neužsispyrė. O ar Lietuva iš tikrųjų šiuo klausimu pralaimėjo, tegu aiškinasi Europos ir Lietuvos parlamentų nariai, politologai, apžvalgininkai.
Rusijos propagandininkai EK sprendimą kol kas vertina kaip savo diplomatijos pergalę ir Lietuvos „pastatymą į vietą“. Kaliningrado vadovai skelbia nagrinėjantys EK dokumentą. Nemanau, kad rengs pergalės fejerverkus.
Seimo opozicija ketina kibti į atlapus valdantiesiems, konkrečiai – G.Landsbergiui. Bet ar jo kaltė, kad pakito EK nuomonė? Ar Lietuva turėjo priešintis ES ketvirtajam sankcijų Rusijai paketui? Reikalauti išimčių, koridorių?
O kodėl EK sprendimą, dar jo nepaskelbus, viešai parėmė Vokietija? EK vadovė tokio parėmimo paprašė? O kodėl kilo pats tranzitinis sąmyšis? Dėl Rusijos sukeltos isterijos? Vengiama Rusijos sukelto karo Ukrainoje sklaidos jau ES ir kartu NATO teritorijoje? O koks bus galutinis septintojo ES sankcijų Rusijai paketo variantas?
Žvelgiant į jau mėnesį trunkantį Vakarų valstybių elgesį dėl naftos ir dujų iš Rusijos kyla daug įtarimų. Pavyzdžiui, kad Rusija netęstų „Nord Stream-1“ remonto ilgiau, nei skelbiama, – iki liepos 21 d.? Aplinkybė, dėl kurios Vokietija panoro paremti EK sprendimą dėl tranzito. Manau, kad tokį variantą ir siūlė Rusijos lobistai ES koridoriuose.
Kitos aplinkybės sudėtingesnės. Atrodo, kad ES branduolio valstybės norėtų Kijevo derybų su Maskva, net Rusijai pripažįstant laikiną persvarą Ukrainos rytuose, o Ukrainos pergalę prieš užgrobėjus nukeliant į ateitį.
Viešai to neteigiama, tačiau realių veiksmų atskirtis nuo ugningų Ukrainą palaikančių kalbų verčia galvoti šia kryptimi.
Pirmiausia tai yra susiję su situacija Ukrainos fronte. Net patys karščiausi Ukrainos palaikytojai karo ekspertai dėl jos greitos pergalės karo lauke tampa vis santūresni. Dar visai neseniai lemiamu pasipriešinimo Rusijai tašku buvo laikomi Sjeverodoneckas ir Lysyčanskas. Dabar apsišaukėliškos Luhansko respublikos teritoriją visiškai kontroliuoja Rusija. Tuo pačiu lėtos okupacijos keliu judama Donecko teritorijoje.
Ankstesni optimistai ekspertai situaciją vadina sudėtinga. Panašiai kalbama ir apie Ukrainos ketinimą atsikovoti teritorijas pietuose. Esminė priežastis – reikiamos šiuolaikinės ginkluotės Ukrainos kariuomenėje stoka. To, kas Ukrainą pasiekia iš Vakarų, persilaužimui, pergalingai kontratakai nepakanka. Ir nepakanka dideliu skirtumu – turima 10, reikia 100.
Skelbiama (Lietuvos žiniasklaidoje taip pat), kad Rusija patiria didelius nuostolius, bet kartu pranešama apie intensyvėjančius jos karinius veiksmus, ir jau už Donbaso zonos.
Spėju, kad pradėjo keistis Rusijos planai Ukrainoje. Manau, kad tai susiję su Suomijos ir Švedijos keliu į NATO, ir ypač po kai kurių Aljanso narių pergalingų šūkių, esą Baltijos jūra taps vidiniu NATO vandens telkiniu. Akivaizdu, kad Rusija sieks visiškos karinės Juodosios jūros kontrolės. Sunkiai, kaip sakoma, iš paskutiniųjų, šiuo keliu Rusija ir eina. Ukrainos „baudimas“ – jau antraeilis uždavinys.
Šiame kontekste Kaliningrado, jo teritorijos vaidmuo Rusijai ypač reikšmingas. Tai jau nebe ekonominio tranzito tema. Vakarų užslėptas dvejones dėl Ukrainos pergalės netiesiogiai, užuominomis parėmė NATO generalinis sekretorius J.Stoltenbergas, pradėjęs samprotauti, kad dabar reikia kalbėti ne apie Ukrainos narystę NATO, bet apie valstybės išlikimą.
Pratęsiant jo mintį reikia kalbėti apie tai, ką dar galima išgelbėti, neleidžiant Rusijai skverbtis į Ukrainos gilumą. Jau dabar Ukraina skaičiuoja, kad jai atstatyti reikia 700 mlrd. eurų, nesunku apskaičiuoti, jog po pusmečio prireiks dvigubai. Iš dangaus pinigai nenukris, Vakarų Europos valstybėms vis dažniau teks persvarstyti savo biudžetus.
Todėl pamažu ir audžiama mintis, ar Ukrainos fronte nereikėtų daryti politinės pauzės ir pradėti derėtis su Rusija. Ypač kai Vokietijoje net oficialiai rekomenduojama gyventojams trumpinti prausimosi po dušu laiką. Komfortiškai gyvenusi Vakarų visuomenė nepasiruošusi to atsisakyti dėl karo už vertybes Ukrainoje.
Manau, visi pastebėjo beveik pradingusius Vakarų valstybių įvairaus lygio politikų vizitus į Kijevą, kurių dar prieš du mėnesius buvo kone kas savaitę.
Primerktomis akimis stebima Didžiosios Britanijos premjero istorija. Netikėtai – to nebuvo anksčiau – Vakarų žiniasklaidoje pradėjo brautis straipsniai apie Ukrainos visuomenę, apie tą jos dalį, kuri pritaria Rusijos invazijai.
Bet kuriuo atveju Vakarų reakcija į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje pradėjo keistis. Ir keičiasi ne sutelkto smūgio prieš agresorių kryptimi. Atvirkščiai, ieškoma progų ir landų deryboms, kad ir su praradimais Ukrainoje, nuolaidžiaujant Rusijai. Galbūt gairės dėl Kaliningrado tranzito ir yra vienas tokių bandymų.
