Renginyje kalbėję prezidentas A.Duda ir premjeras M.Morawieckis ragino ukrainiečius deramai įvertinti 1942–1945 metais vykdytas lenkų žudynes, kurias Lenkija laiko genocidu.
Tai iš tiesų pasibaisėtinos, šiurpą ir šiandien keliančios žudynės. Istorikai teigia, kad buvo išžudyta per 100 tūkst. lenkų, nepasigailint nei moterų, nei vaikų, nei kūdikių.
Ypač kraupi kraujo puota buvo surengta 1943 metų liepos 11-ąją – ši data ir paskelbta Genocido aukų atminimo diena – kai ukrainiečių nacionalistų organizacijos OUN smogikai užpuolė daugiau kaip 100 kaimų Voluinės regione ir žudė lenkus bažnyčiose ar einančius iš pamaldų.
Tokių nusikaltimų žmoniškumui negalima pamiršti, jiems netaikoma senatis.
Tačiau aišku, kad šį minėjimą savo propagandai išsijuosę naudos Rusijos propagandininkai. Kai Kijevas reikalauja pasaulio pripažinti genocidu rusų vykdomas žudynes, labiau nepalankaus Ukrainai meto lenkų genocidui priminti neįmanoma sugalvoti.
Juk Lenkija laikoma kone nuosekliausia Ukrainos rėmėja kare su Rusija, teikia politinę ir finansinę paramą, ginkluotę, priėmė daugiausia ukrainiečių pabėgėlių.
Juk kraują stingdantys pasakojimai apie Voluinės žudynes gali kai kuriuos lenkus net ir nuteikti prieš jų šalyje prieglobstį radusius ukrainiečius.
Ar galėjo Lenkija, bent kol Rusija puola Ukrainą, neminėti šio genocido?
Vargu ar politiškai įmanoma tarsi užmiršti šią datą, nors gal ir nebuvo būtina abiem valstybės vadovams kalbėti per minėjimą. Noromis nenoromis tai skaudus dūris Ukrainos politikams ir visuomenei.
Tačiau tai ir pamoka ukrainiečiams, kad nutylėta istorinė tiesa sugrįžta ir anksčiau ar vėliau tenka mokėti nesumokėtas sąskaitas. Ukraina iki šiol vengia pripažinti OUN nusikaltimus, šios organizacijos kovotojai laikomi didvyriais, kovojusiais už šalies nepriklausomybę ir šiandien įkvepiančiais ukrainiečius ginti savo šalies laisvę.
Bėda ta, kad niekuo nekaltų žmonių žudikai negali būti laikomi didvyriais, net jei jie vėliau ir žuvo kovodami už savo tėvynę. Žudynių negali pateisinti net ir kilniausi politiniai siekiai.
Žinoma, nelengva su Rusija kariaujančiai, savo tautinės tapatybės ieškančiai Ukrainai atsiriboti nuo su sovietiniais okupantais kovojusios OUN.
Vis dėlto Lenkijos prezidentas A.Duda per minėjimą pareiškė, kad dabar yra geriausias laikas pasmerkti ukrainiečių vykdytas lenkų civilių žudynes.
Dėl neva dabar geriausio laiko Ukrainai tokiai atgailai galima abejoti.
Tačiau A.Dudos argumentų dėl ateities pripažinti net ir slogią istorinę tiesą neįmanoma paneigti. Jis sakė: tegul tiesa tampa pamatu naujiems santykiams tarp mūsų tautų ir visuomenių, kurie mūsų tautoms ir valstybėms labai reikalingi ateičiai, kad silpnumas būtų paverstas stiprybe.
Nutylėta baisi tiesa – tarsi uždelsto veikimo mina, o praeities nusikaltimų pripažinimas ir atgaila – tai išminavimas, todėl Lenkijos vadovai visiškai teisūs ragindami ukrainiečius ryžtis šiam žingsniui.
Tik vargu ar tai realu karo sąlygomis – jei Ukrainos vadovai imtų atsiprašinėti lenkų už praeities nusikaltimus, sulauktų didelio visuomenės pasipiktinimo.
Kita vertus, Lenkijos vadovai, kviesdami ukrainiečius pripažinti istorinę tiesą, nėra visai nuoseklūs ir taiko dvejopus standartus.
Šios šalies Seimas priėmė žydų pasipiktinimą sukėlusį įstatymą, numačiusį net iki trejų metų įkalinimo bausmę už nacių nusikaltimų priskyrimą lenkų tautai, bet dėl JAV palaikomo Izraelio protestų jį teko keisti.
Lenkijos valdžia nenoriai prisimena lenkų dalyvavimą Holokauste, nors žinoma, kaip vieno kaimo gyventojai išžudė savo kaimynus žydus arba kaip po Varšuvos geto sukilimo numalšinimo per Vyslą perplaukusius šios tautybės asmenis, įskaitant vaikus, irklais uždaužydavo kitame krante juos medžioję lenkai, nes gaudavo atlygį tiek už sugautą, tiek už užmuštą bėglį.
Lietuvos istorijoje taip pat dar likę uždelsto veikimo minų nuo karo ir pokario metų ir anksčiau ar vėliau jas teks išminuoti.
