Dešimtims tūkstančių protestuotojų, susiburiantiems į kassavaitinius protestus, skaudų smūgį sudavė tai, kad birželio 23 d. vykusiame Europos vadovų susitikime 3,7 mln. gyventojų turinčiai Kaukazo regiono valstybei nepavyko gauti kandidatės į ES statuso kartu su Ukraina ir Moldova.
Per demonstracijas, kuriose reikalaujama vyriausybės atsistatydinimo, iš garsiakalbių skamba Gruzijos, Ukrainos ir ES himnai, o minios plūsta į centrinį Tbilisio Rustavelio prospektą, kur viena šalia kitos plevėsuoja Gruzijos ir ES vėliavos.
Gruzijoje, idėja prisijungti prie ES sulaukia didžiulio visuomenės palaikymo, nors geopolitiniu požiūriu valstybėje svarbiausi pasirinkimai svyruoja tarp Maskvos ir Vakarų. Apklausų duomenimis, atitinkamai apie 88 proc. valstybės piliečių pritaria narystei ES, tuo tarpu 75 proc. pritaria stojimui į NATO.
„Mes sprendžiame nacionalinį klausimą – ilgalaikį nepriklausomybės išsaugojimą, kuris įmanomas tik su Europos Sąjungos pagalba. Kitos varianto mūsų šalies egzistencinei problemai spręsti nėra“, – sakė pilietinis aktyvistas Šota Dighmelašvilis.
Problema ta, kad valdančioji partija „Gruzijos svajonė“, esanti valdžioje nuo 2012 m., nesugebėjo įrodyti, jog yra įsipareigojusi siekti šių europinių siekių, todėl dauguma žmonių linkę abejoti, ar „Gruzijos svajonė“ nuolaidžiauja Rusijai ir ar ji kenkia Gruzijos europinėms perspektyvoms.
Protestuotojai nerimauja, kad buvęs ministras pirmininkas Bidzina Ivanišvilis, kuris, kaip manoma, yra jo įkurtos valdančiosios partijos marionetininkas, nenori, kad įkyrios ES reformos pakenktų stabiliems santykiams su Kremliumi.
B.Ivanišvilis, kurio turtas sudaro daugiau kaip 20 proc. visos Gruzijos ekonominės produkcijos, prieš tapdamas Gruzijos ministru pirmininku Rusijoje susikrovė milijardus. Jam vadovaujant „Gruzijos svajonė“ 2012 m. nugalėjo partiją „Vieningasis nacionalinis judėjimas“ ir nuo to laiko išlaikė valdžią, priešindama opoziciją su visuomene ir taip priverčiant tautą įsivelti į karštligišką politinę poliarizaciją.
Solidarumas ir jo trūkumas Ukrainos atžvilgiu
Nuogąstavimai, jog Gruzijos vyriausybė siekia nuolaidžiauti Rusijai, sustiprėjo iškart po prezidento Vladimiro Putino invazijos į Ukrainą, kai Tbilisis nukrypo nuo Vakarų sankcijų kelio ir pasinaudojo galimybe eksportuoti prekes į Rusiją.
Kadangi Gruzija ir pati yra patyrusi Rusijos invazijos blogį, prisiminus 2008 m. įvykdytą puolimą prieš Pietų Osetiją, žmonės išėjo į gatves ir masiškai demonstravo savo solidarumą su ukrainiečiais.
„Būna atvejų, kai piliečiai nėra jokia formali valdžia, bet jie net geresni už bet kokią realią valdžią“, – atsakydamas į tai „Twitter“ platformoje parašė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Turbūt nenuostabu, jog Gruzijos valdžios atstovai tuomet kritiškai atsakė į Ukrainos vadovybės pasisakymą.
Vėliau, kai Gruzijai buvo atsisakyta suteikti kandidatės statusą, vyriausybė užsiminė, kad taip nutiko todėl, jog šalis nedalyvavo kare, ir net leido suprasti, kad Vakarai, su Gruzijos opozicijos pagalba, siekė įtraukti Gruziją į karą.
„Teoriškai kalbant, jei iki gruodžio mėnesio Gruzijoje prasidės karas, kandidatės statusas mums bus garantuotas. Tikriausiai sutiksite, kad tokiu būdu gauti kandidatės statusą neverta“, – liepos 5 d. sakė partijos „Gruzijos svajonė“ pirmininkas Iraklijus Kobachidzė.
Briuselyje įsikūrusio analitinio centro CEPS tyrėja Tinatin Achvlediani pažymėjo, kad Gruzija įspūdingai laikosi asociacijos susitarimo, kuriuo siekiama skatinti glaudesnį politinį ir ekonominį bendradarbiavimą su ES, ir šiuo požiūriu net lenkia Ukrainą ir Moldovą. Tai, jog to galiausiai neužteko norint įgyti kandidatės statusą, jos nuomone reiškia, kad egzistuoja tam tikra politinė kliūtis – vyriausybė.
„Atsižvelgdama į pažangą, padarytą įgyvendinant asociacijos susitarimą, Gruzija turėjo gauti tiek pat, kiek gavo Ukraina ir Moldova, jei, aišku, vyriausybė nebūtų sabotavusi dabartinės paraiškos“, – sakė T.Achvlediani.
Įžeidinėjimai ir suėmimas
Gruzijos vyriausybė, laukdama, kol Europos Komisija paskelbs savo sprendimą dėl kandidatės statuso suteikimo, ėmėsi įžeidinėti Europos pareigūnus ir institucijas.
Jau kelerius metus Europos Parlamento nariai ir kiti ES pareigūnai vis perspėdavo Gruziją dėl jos atsilikimo nuo demokratinių principų, tuo tarpu Gruzijos politinė vadovybė vis turėdavo kuo atsikirsti.
Viename iš aštresnių pokalbių ministras pirmininkas Iraklijus Garibašvilis apkaltino buvusį Švedijos ministrą pirmininką Carlą Bildtą ir jo žmoną, buvusią Europos Parlamento narę, tuo, kad, valdant Jungtinio nacionalinio judėjimo administracijai, iš šalies neva buvo išvežti milijonai. C.Bildtas „Twitter“ platformoje atkirto, jog I.Garibašvilis yra „nepataisomas“.
„Jis išprotėjo. Jis yra tragedija šiai labai šauniai šaliai“, – sakė C.Bildtas.
Vokietijos europarlamentarė Viola von Cramon taip pat pateko į nemalonę už tai, kad kritikavo valdančiąją partiją dėl žymaus vyriausybės kritiko Nikos Gvaramijos nuteisimo. Partijos „Gruzijos svajonė“ pirmininkas I.Kobachidzė išvadino ją „nusikaltėlių globėja“.
„Švelniai tariant, neprotinga asmeniškai užsipulti savo pagrindinius sąjungininkus, kurie Briuselyje ir kitur kasdien gina Gruzijos europinius siekius. Tai verčia mane susimąstyti, ar Gruzijos vyriausybė iš tiesų pritaria savo tautos siekiams tapti ES nare“, – sakė V. von Cramon.
Gruzijos prezidentė Salome Zurabišvili taip pat stebėjosi tokių išpuolių logika.
„Yra daug abejonių, bet mažai tikėtina, jog šalies prezidentas kaltins vyriausybę kenkiant savo šaliai... Turiu pasakyti, kad priešinausi tokiai retorikai, turiu daug klausimų, kokia buvo tokios retorikos politinė logika, ir akivaizdu, kad ji, švelniai tariant, nepadėjo mūsų kandidatūros klausimui“, – sakė S.Zurabišvili.
Įtarimus, kad Gruzija kenkia savo pačios kandidatūrai, dar labiau sustiprino paskelbtas nuosprendis Nika Gvaramijai, pagrindinio opozicijai palankaus Gruzijos televizijos kanalo vadovui. Kadangi egzistuoja plačiai paplitusi nuomonė, jog Gruzijos teismas veikia išvien su vyriausybe, N.Gvaramijos nuteisimas, Gruzijai vis dar laukiant Europos Komisijos sprendimo, buvo laikomas apskaičiuotu žingsniu.
Atsakydamas į kritiką, partijos pirmininkas I.Kobachidzė pareiškė, kad europarlamentarai, kritikuojantys vyriausybę dėl N.Gvaramijos suėmimo, yra patys atitrūkę nuo europietiškų vertybių.
„Būtent tokie žmonės, kurie nuolat stumia sistemą link neteisybės, iš esmės yra nusiteikę prieš ES, nes europinės vertybės yra daugybė įvairių dalykų, bet tarp jų taip pat yra ir viena svarbiausių – teisinė valstybė“, – sakė jis.
Likęs kelias priešakyje
Nors šį kartą Gruzijai nebuvo suteiktas kandidatės statusas, Europos Vadovų Taryba suteikė Tbilisiui galimybę pasitempti ir iškėlė keletą sąlygų. Be kita ko, į sąrašą įtrauktos politinės poliarizacijos problemos sprendimas, įsipareigojimo dėl „deoligarchizacijos“ įgyvendinimas ir teismų nepriklausomumo užtikrinimas.
Neseniai vyriausybė pateikė planą, kuriame išsamiai išdėstė, kaip ji siekia įgyvendinti šiuos tikslus, tačiau jis nepadarė įspūdžio opozicijai. Vyriausybės planas remiasi parlamentinių darbo grupių, kurios stebėtų, kaip įgyvendinamas kiekvienas prioritetas, sukūrimu, o tai, kai kurių opozicinių frakcijų nuomone, įgyvendinta nebus.
Vienas sudėtingiausių sąrašo punktų yra „deoligarchizacija“, kurią Gruzijai, atrodo, bus itin sunku pasiekti. Valdančioji partija pažadėjo priimti įstatymą, tačiau jis neturės įtakos jos įkūrėjui oligarchui B.Ivanišviliui.
Kai birželio 9 d. Europos Parlamentas priėmė Gruziją kritikuojančią rezoliuciją ir pasiūlė asmenines sankcijas B.Ivanišviliui „dėl jo vaidmens kenkiant politiniam procesui Gruzijoje“, valdančioji partija puolė jį ginti. Ministras pirmininkas I.Garibašvilis pasmerkė rezoliuciją kaip „neatsakingą ir įžeidžiančią Gruzijos žmones“.
Toks atsidavimas B.Ivanišviliui reiškia, kad „deoligarchizacija“ tikriausiai taip ir liks užribyje. Valdančioji partija atsisako pripažinti B.Ivanišvilio įtaką Gruzijos politikai, vietoj to siūlydama, kad tikrasis oligarchas yra įkalintas buvęs prezidentas Michailas Saakašvilis.
Prezidentė S.Zurabišvili pabrėžė, kad nors, jos nuomone, B.Ivanišvilis tikriausiai turi tam tikrą galią, ji abejoja dėl jo galimybių priimti realius politinius sprendimus.
“Ar jis naudojasi tam tikra galia? Tikriausiai teigčiau, kad taip. Ar jis tiesiogiai naudojasi valdžia? Tikriausiai teigčiau, kad ne. Kadangi jis jau dvejus metus atsiribojo nuo politikos, nemanau, kad jis yra tas, kuris priima realius politinius sprendimus“, – sakė ji.
Kyla klausimas, ar Gruzijos vadovybei kada nors pavyks įveikti vidinę konfrontaciją vardan didesnio gėrio.
Tbilisyje įsikūrusio Gruzijos politikos instituto analitinio centro direktorius Kornely Kakachia mano, kad kol kas politinės partijos žaidžia nulinės sumos žaidimą.
„Pagrindinis valdančiosios partijos instinktas – bet kokia kaina išlaikyti valdžią, – sakė jis. – Europos Komisijos rekomendacijų vykdymas atimtų iš jų svertus išlaikyti savo valdžią. Išlyginus jėgų pusiausvyrą, jie gali pralaimėti rinkimus. Toks scenarijus jiems nepriimtinas.“
