Irpinės moksleivė: „Mano draugę okupantai išprievartavo, bet ji niekam nesako“

„Nieko nebebus taip, kaip buvo, nerūpestingas gyvenimas pradingo, visi staiga tapome rimtesniais, labiau suaugusiais“ – pareiškė septyniolikmetė Irpinės gyventoja Julia Jablonska.

Vaizdai iš Irpinės.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Irpinės.<br>E.Butrimo nuotr.
Paminklas Maidano „Dangiškąjai šimtinei“ nuo bombų nenukentėjo, nors visi namai aplinkui apgriuvo ar sugriuvo.<br>E.Butrimo nuotr.
Paminklas Maidano „Dangiškąjai šimtinei“ nuo bombų nenukentėjo, nors visi namai aplinkui apgriuvo ar sugriuvo.<br>E.Butrimo nuotr.
Septyniolikametė J.Jablonska spėja, kad okupantai galėjo išprievartauti daug moterų, tačiau dalis jų to neviešina.<br>E.Butrimo nuotr.
Septyniolikametė J.Jablonska spėja, kad okupantai galėjo išprievartauti daug moterų, tačiau dalis jų to neviešina.<br>E.Butrimo nuotr.
Paminklas Maidano „Dangiškąjai šimtinei“ nuo bombų nenukentėjo, nors visi namai aplinkui apgriuvo ar sugriuvo.<br>E.Butrimo nuotr.
Paminklas Maidano „Dangiškąjai šimtinei“ nuo bombų nenukentėjo, nors visi namai aplinkui apgriuvo ar sugriuvo.<br>E.Butrimo nuotr.
E.Butrimo nuotr.
E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Irpinės.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Irpinės.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Irpinės.<br>E.Butrimo nuotr.
Vaizdai iš Irpinės.<br>E.Butrimo nuotr.
S.Sereben neteko ir buto, ir namo.<br>E.Butrimo nuotr.
S.Sereben neteko ir buto, ir namo.<br>E.Butrimo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Specialiai lrytas.lt iš Irpinės, Kijevo rajonas

Jul 22, 2022, 9:58 PM, atnaujinta Jul 23, 2022, 9:54 AM

Merginą užkalbinau todėl, kad tame sugriautų namų mikrorajone ji buvo viena iš labai retų praeivių. Paklausus, ar tokią saulėtą ir karštą dieną moksleivė juodais rūbais apsirengė todėl, kad kažko gedi, mergina atsakė, kad negedi, tačiau pastaruoju metu jos nuotaika nuolat prislėgta, todėl taip ir rengiasi.

J.Jablonskos tėvų namas yra vienas iš nedaugelio tame mikrorajone, kuris per bombardavimus rimčiau nenukentėjo. Todėl jos šeima ir grįžo čia iš Ivano Frankivsko, kur buvo pabėgę pas gimines pačioje karo pradžioje.

„Tėvas yra verslininkas, turi Kijeve draugų kariškių, bet niekas netikėjo, kad bus karas ir neperspėjo, kad reikia išykti, tad išgyvenome kraupias akimirkas“, – pasakoja mergina.

Šeima iš Irpinės traukėsi automobilių vilkstinėje per taip vadinamą žaliąjį koridorių – ukrainiečių taritorinės gynybos karių nurodytais saugiaus kaimų keliukais.

Vis dėlto važiuoti teko aplink sproginėjant bomboms, klimpstant pelkėtuose keliuose, klausantis isteriškų močiutės ir mamos maldų.

„Buvau siaubingai išsigandusi, maniau, jei užklimpsime kelyje ir liksime laukuose,  žūsime. Tačiau pavyko, tik nusigauti iki giminių užtruko tris paras, nes visi keliai buvo užkimšti pabėgėlių“, – prisimena moksleivė.

Dauguma J.Jablonskos klasės draugų su tėvais irgi pabėgo iš Irpinės: vieni su mamomis išvyko į užsienį, kiti apsistojo Vakarų Ukrainoje. Niekas iš bendramokslių nežuvo, tačiau vieno klasės draugo brolis fronte neteko kojos, o merginos iš paralelinės klasės tėvas žuvo kare.

„Su klasės draugais palaikome ryšį, susirašinėjame, tačiau visi kažkokie prislėgti. Vieni neteko namų, kitų tėvas ar giminaitis fronte, dar kitiems nepatinka užsienyje, be to, daugumai striuka su pinigais“, – problemas vardijo mergina.

„Išduosiu jums paslaptį: viena klasiokė, mano geriausia draugė, buvo rusų karių išprievartauta, tačiau niekas to nežino, ji pasisakė tik man ir prisiekiau niekam Irpinėje neprasitarti“, – pasakė J.Jablonska.

Apie išprievartavimą niekam neviešinti esą nusprendė paauglės mama, kuri irgi tapo prievartautojų auka.

Namuose tada buvo tik mama ir dukra, o atėję keturi rusų kariai, trys iš kurių buvo mongoliškos išvaizdos, pagrobė papuošalus, telefonus, kompiuterius ir išniekino moteris.

„Ką gali žinoti, gal tai teko išgyventi ir daugiau moksleivių, o jų mamos irgi nurodė tylėti ir niekam nesiskųsti, nes nenori viešumo“, – mąstė J.Jablonska.

Moksleivė sako, kad jos galvoje dabar didelė sumaišatis: nebežino, ar vyks pamokos, ką norėtų vėliau studijuoti, ar neteks su mama emigruoti į užsienį.

„Karas viską sujaukė, gyvenam sumaištyje, nieko nebėra tikra“, – liūdnai apibendrino mergina.

Viešnagė Irpinėje sukrečia – mat visi be išimties namai miesto pradžioje sugriauti arba apirę, apdegę. Iš Bučos įvažiuojant į Irpinę dešinėje kelio pusėje yra nedideli privatūs namai, o kairėje pusėje stovi neseniai pastatyti 9–12 aukštų namai.

Pastarieji dabar pajuodavę, įtrūkinėję, įgriuvusiais stogais, žiojėjančiomis sprogimų skylėmis. Tuo tarpu nemaža dalis nedidelių privačių namų visiškai sugriuvę, o iš kitų liko riogsoti vien pavienės mūrinės sienos, kaminai.

Einant miesto centro link ima daugėti sveikų namų, tačiau beveik visuose juose yra išdužę langai, apirusi stogo danga.

Tarp aprūkūsių ir ištuštėjusių daugiaaukščių pastebiu ant nedidelio akmeninio postamento pastatytą kryžių, bei prie jo padėtą skydą ir šalmą su kruvina skyle. Ant kryžiaus parašyta, kad jis skirtas Dangiškosios šimtinės didvyriams.

Dangiškąja šimtine ukrainiečiai praminė jaunuolius, žuvusius 2014 m. Kijevo Maidano aikštėje vykusiuose susirėmimuose. Sukilusi tauta tada statė barikadas ir nuvertė Maskvai tarnavusį prezidentą Viktorą Janukovyčių, tačiau kovos pareikalavo ir šimto civilių aukų.

Jei tiesa, kad po mirties gyvenimas tęsiasi kitokioje plotmėje, o šį pasaulį palikę žmonės mus toliau stebi, tai Kijevo Maidano Dangiškosios šimtinės herojai dabar vėl išgyvena didelį nerimą dėl savo tėvynės likimo.

Prie vieno mažiau apgriauto daugiaaukščio namo buvusioje pavėsinėje pamačiau iškabą, jog čia yra atvežama humanitarinė pagalba. Užkalbinu rūbų krūvoje sau tinkančios aprangos ieškančią moterį su paaugle dukra.

Moteris prašo jos nefotografuoti, nes gėdijasi dabartinės savo išvaizdos ir būsenos. „Buvome pasiturinti šeima, gyvenome savo name, turėjome dvi mšinas, nuosavą nedidelę įmonę, o netekome visko, net rūbų ir maisto esu priversta prašyti“, – graudenosi keturiasdešimtemtė moteris, prisistačiusi Alinos vardu.

„Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau nei ką regėjau vaikystėje“, – sakė Irpinės centre gyvenanti 91 metų Nina Sokolova. Moteris su smulkmenomis prisimena Antro pasaulinio karo bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, maisto nepriteklių, mamos išgyvenimus, dešimtmetės bėgimą slėptis nuo artėjančių lėktuvų į miškelį.

Per dabartinį karą nuo aplinkui vykusių sprogimų suskilinėjo senolės namo sienos, išdužo langai, įlūžo stogas. N.Sokolova nepaklausė raginimų bėgti pas Kijeve gyvenančią dukrą ir vos liko gyva.

„Patyriau pragarą, skeveldros ne kartą skraidė po kambarius, galvojau, kad žūsiu ir kelis momentus net gailėjausi, kad nepaklausiau raginimo išvykti. Tačiau dievas pasigailėjo manęs ir leido gyventi toliau, negavau net mažiausio įbrėžimo, nors aplinkui žuvo jauni žmonės, net visai maži vaikai“, – galvą linguodama šnekėjo senolė.

Pas ją šiuo metu apsistojo gyventi 65 metų velionės sesers dukra Svetlana Sereben. Ši moteris per rusų bombardavimus prarado viską – sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais jos asmeniniais daiktais.

S.Sereben panoro parodyti puskilometrį tolėliau toje pačioje gatvėje esantį jos namą. Vaizdas buvo apgailėtinas, išliko vien dalis pirmo aukšto sienų, kurias apžiūrint moters skruostais ėmė riedėti ašaros.

„Pražuvo visi vaikystę ir tėvus priminę daiktai, atrodo lyg būčiau netekusi dalelę savęs“, – pro ašaras kalbėjo moteris. S.Sereben papasakojo, jog rusams ėmus bombarduoti Irpinę vis vien neketino iš jo bėgti, nes manė, kad bombos skries tik į arčiausiai Bučos esančius namus, o ji gyvena miestelio centre.

Moteris net užsirašė į savanores, nešiojo vandenį ir maisto paketus senoliams. Vėliau bombardavimai tiek sustiprėjo, kad teko glaustis gretimos kavinės rūsyje įrengtoje slėptuvėje.

„Buvo labai šalta, teko apsimūtūriuoti daugybę rūbų. Iš pradžių rūsyje slėpėmės naktimis, vėliau bombarduoti ėmė dienomis, o dar vėliau sprogimai griaudėti ėmė ir dieną, ir naktį“ – prisimena pensininkė.

Iš miesto nusprendus sprukti teko prašyti pagalbos teritorinės apsaugos karių, o šie moterį nugabeno iki susprogdinto tilto per Irpinio upelį.

„Vietoj tilto iš lentų buvo sukaltas siauras lieptelis, kuriuo privalėjo pereiti visi, net vaikai ir senoliai. Man pasisekė – kai aš ėjau liepteliu, niekas nešaudė ir nebuvo žmonių grūsties, o ankstesnėmis dienomis ten dėjosi košmariški dalykai, rusams ėmus šaudyti kildavo panika, visi verždavosi eiti per lieptą be eilės“, – pasakojo S.Sereben.

Kijeve moteris apsistojo draugės name, o vos tik frontui nutolus išskubėjo į Irpinę, kur jos laukė sukrečianti žinia apie prarastus namą bei butą. Kaimynai papasakojo, jog bombos jos būstus sunaikino kovo 20-ąją, praėjus vos trims dienoms po pabėgimo į Kijevą.

Bomba sugriovė ir kavinę su slėptuve, laimei, tada joje nieko nebebuvo ir niekas nežuvo.

„Maniau, kad pensijoje vargti neteks, nes planavau likti gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse kalbėjo S.Sereben. Moteris prieš keletą metą palaidojo vyrą, dar anksčiau - savo sūnų, o dabar gavo prisiglausti pas tetą ir labai baiminasi būsimų žiemos šalčių.

„Langų rėmus apkaliau plėvele ir kas savaitę einu į meriją prašyti pagalbos remontui, tačiau jos nesulaukiame, nes tokių kaip mes Irpinėje yra tūkstančiai“, – apgailestavo S.Sereben.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.